#dienoraščiomintys
Šiandien, po savo atostogų atėjus į ofisą kažkas taip maloniai suspirgėjo mano viduje – pasiilgau, beveik iš karto atpažinau šį vidinį savo potyrį. Taip gera sugrįžti į mylimą ir mėgstamą darbą. Smagu matyti klientų pačių susiplanuotas sesijas mano kalendoriuje. Kita vertus, galvoje kažkoks slėgis sėdint mano mažame kabinete (tikriausiai akivaizdžiai per didelis kontrastas). Pereinamasis laikotarpis, tranzitas „iš” ir „į” visgi reikalingi.
Man begalo patinka jūros ir vandenynai, bet šį kartą mane neišpasakytai ir nepaaiškinamai traukė į kalnus. Negalėjau atsispirti tam tyliam, vidiniam kvietimui #šveicarija #säntis
Tiesa, aš neatostogauju daug. Du kartus per metus maždaug po savaitę. Taip yra todėl, kad, pirma, nebenudriožiu kaip ankščiau savęs tiek savo kasdienybėje ir turiu kokybišką kiekvienos savaitės, net dienos poilsį (pavyzdžiui, pakankamas nakties miegas man dabar yra prioritetas). Ir man taip gera būti vasara Lietuvoje, namuose. Kiekvienas vakaras ir savaitgalis gali virsti mažomis kelionėmis, džiaugsmingomis patirtimis.
O, antra, dabar atostogauju kitaip: dažniausiai viena, kur išvykus, be darbo, be socialinių tinklų (išsitrinu aplikacijas, net ir el. pašto dėžutes). Visaip esu eksperimentavusi: per atostogas dirbu, per atostogas iš dalies dirbu, per atostogas absoliučiai nedirbu. Pamenu, tai buvo kokie 2018 m., kai atostogavau su šeima Graikijoje ir tuo pat metu neatostogavau Graikijoje (kažkiek dirbau, daug buvau mintyse, daug soc. edvėse). Tada ir priėmiau sprendimą, kad man taip netinka ir ieškosiu kitokių savo būdų kokybiškai pailsėti. Tikriausiai jau supratote, kaip dabar man kolkas geriausiai tinka (šypsausi).
Man svarbiausia leisti sau būti kiek kitame smegenų rėžime, kurio metu „pasidedu” laikinai kiek atokiau tą didelę atsakomybę, kurią šiaip turiu dėl vaikų, namų, finansų ir darbų, kt. Taip pat atostogų metu man labai svarbu maksimaliai atliepti išskirtinai savo (!) poreikius, o ne kitų ar derinti juos, ką darau gyvenime dažniau. Tikrai nesiskundžiu (šypsausi), man labai patinka mano dabartinis gyvenimas. Tik jame reikėjo išmokti, kad aš irgi esu svarbi bei savo poreikius tenkinti tiesiogiai (!), o ne netiesiogiai, kaip dažniausiai darydavau iki tol ir dėl ko toli gražu ne visada būdavau patenkinta.
Žodžiu, per atostogas darbotvarkės minimumas (atostogų darbotvarkė nesiskaito, o ir prie jos neprisirišu) ir maksimaliai leisti vykti gyvenimui, spontaniškai dėliotis akimirkoms ir mano troškimams jose, priešingai suplanuotoms, gana griežtai struktūruotoms mano darbo dienoms.
Man regis, mano kūnas leidžia man daug daugiau tik todėl, nes jaučia, kad aš jį gerbiu, juo labai rūpinuosi, paisau (ne visada taip buvo) ir jis žino praktiškai, kad po dienos darbų – galės atsikvėpti, po savaitės darbų – galės atsikvėpti, po pusmečio irgi turės kokybišką atokvėpį. Iš ten tikriausiai ir ateina ramybė bei atsipalaidavimas ir kartu susitelkimas net ir streso sąlygomis.
