#dienoraščiomintys Turėjau ir aš „normalių” atostogų, t. y., be darbo ir mokslų.

Vieną savaitę keliavome su šeima po Kroatiją. Kitą laiką daugiau mažiau leidau savo vidui tekėti ten, kur jis nori. Jau senokai žinau, kad turiu savo vidinį laikrodį bei kalendorių, kurie nebūtinai sutampa su išoriniais. Nieko ypatingo neveikiau: ėjau į biblioteką, skaičiau, žiūrėjau serialus, miegojau, rašiau dienoraštį, dariau jogą, meditavau, tiesiog žvelgiau kažkur į tolį. Kartais leisdavau nešama impulsų kažką netikėto pagaminti ar su vaikais kažką naujo išmėginti. O kartais likdavau tik stebėtoja.

Dabar noriu pasidalinti tik vienu aspektu iš tos stebėsenos (šypsausi).

Manyje patyliukais vis sukosi klausimai, ar aš nepaklystu? Ar esu ir einu, kur noriu? Ar ne per daug skubu? Ar kažkur savęs pati to nepastebėdama neapgaunu? Ar tebežinau, kas man prasminga? Ar tikrai noriu, ko noriu?

Žinau, kad geriau klausti atvirų klausimų, tie visi „ar” tikrai maišo ir nepadeda, bet toks jau buvo tas srautas manyje.

Jaučiau, kad tai apie baimę suklysti. Baimę, kad pasikartos tai, kas buvo. Turiu omenyje tai, kad vėl gyvenimas išsitaškys į visas puses, kai, išoriškai žvelgiant, gyvenau patį geriausią savo etapą. Baimę, kad šįkart nebesugebėsiu susirinkti savęs ir išeiti ne deformuota, o priešingai – ilguoju laikotarpiu lyg ir daugiau gėrio sukūrus sau ir aplink save.

Tada dar kita klausimų lavina: ar ne per daug esu susitelkusi į save? Ar nepamiršau kurti vardan kažko aukštesnio? Ar ne per mažai duodu?

Čia gal mano viena geriausių draugių nuo senų laikų – kaltė – kalba?

Ką tuo noriu pasakyti? Na, kai kiek sustojame ir atsipalaiduojame, mėgsta įvairiais pavidalais išlįsti mūsų paslopinti jausmai.

O jie ne kiek nori atsakymų į tuos klausimus, kuriais pasirodo, o labiau būti įvardinti, pripažinti esantys.

Kita vertus, buvo proga taip lengvai permąstyti kai ką, nepaskubėti einant toliau gyvenimo keliu. Išsigryninau, kad man prasminga būtų daugiau rašyti. Turiu omenyje tą prasmę, kai pati jaučiuosi kažką kurdama laiminga. Tad tą dabar ir darau (šypsausi).

Tuo pačiu žinau, kad laiminga jaučiuosi ir kažką kurdama vardan kitų. Kaip rašė J. B. Petersonas, rūpinimasis tik savimi yra patikimas būdas mums tapti nelaimingais (šypsausi).