#dienoraščiomintys

Šiandien paskelbiau savo pirmąjį Contribee turinio įrašą: esė-autoportretą pagal Carl Gustav Jung asmenybės teoriją.

Įrašas yra apie tai, kaip aš tapau savimi (jei ne per stipriai čia pasakiau – susigėdus).

Mes turime sąmonę (nuotraukoje simboliškai būtų ranka) bei individualią ir kolektyvinę pasąmonę (nuotraukoje simboliškai būtų abi kojos).

Kaip visa tai sąveikauja ir kaip vyksta mūsų asmenybės raida?

Įraše yra šiek tiek teorijos ir realūs pavyzdžiai iš mano gyvenimo. O pabaigoje pateikti tikslingi klausimai skaitytojų asmeninei refleksijai.

Taip pat kelias ištraukas iš minėto esė-autoportreto pateikiu čia, straipsnyje. Pilname įraše rasite daugiau to, kaip aš sprendžiau minimus ištraukoje dalykus (šypsausi).

Beje, įrašą galima įsigyti ir atskirai, t.y. nebūtina prenumeruoti mano turinio.

Contribee nuoroda čia.

P.S. labai ačiū pirmiesiems prenumeratoriams.

____________

[…]

„Mano sąmoningasis „aš“ (ego) labai gerai saugojo vartus tarp sąmonės ir pasąmonės, kas ir nulėmė, kad informacija susijusi su jausmais, jausena nepateko į sąmonę. Dėka šios informacijos ribojimo, manau, daug padarydavau ir sukurdavau pridėtinės vertės. Visgi kartais, ypač esant dideliam nuovargiui, ašaros kartu su tam tikrais nuo situacijos priklausančiais jausmais (pykčiu, liūdesiu, sąmyšiu, kartais beviltiškumu, bėjėgiškumu) prasiverždavo neįprastose situacijose ir pati negalėdavau paaiškinti jų priežasties: kodėl dėl tokios smulkmenos sureagavau taip, kaip sureagavau? Buvo nuslopinta ir baimė, nes visada būdavau drąsi, iniciatyvi, bandydavau ne itin saugius dalykus, buvau linkusi daug eksperimentuoti, tačiau tuo pat metu kūne kartais reikšdavosi keistas, manau, įtampos, emocijų slopinimo sąlygotas drebulys.“

[…]

„Taip pat neturėjau priėjimo (liko pasąmonėje) ir prie savo pojūčių, juolab intuicijos funkcijų. Pavyzdžiui, aš tarsi nejausdavau nuovargio daug ir ištisai dirbdama, atrodė, kad ir miego man daug nereikia, maitinausi irgi gana atsitiktinai ir ne visada sveikai. Taip pat negalėjau pasakyti, kad man ši, tarkim, daina yra graži, o ši negraži, buvau labiau pragmatiška nei estetiška. O kai į sąmonę patekdavo koks intuityvesnis turinys, aš jį vertindavau, kaip nelogišką ir neracionalų.“

[…]

„Iš šių ankstyvųjų, dar net ikiverbalinių patirčių tikriausiai gimė daugybė, daugybė į individualią pasąmonę išstumtų kompleksų: aš kažkokiu būdu nesąmoningai pasidariau išvadą, kad esu nevykėlė, lūzerė, nieko neverta ir su tuo gyvenau labai ilgą savo gyvenimo dalį siekdama įrodyti (kompensuoti kompleksą), kad tokia nesu: gerai mokytis, siekti, stengtis, būti pavyzdinga dukra, sesė, anūkė, darbuotoja, draugė, vėliau žmona ir dviejų vaikų mama bei atlikti kitus vaidmenis. Nepamenu aiškių afekto būsenų, kurios būtų identifikavusios apie šį kompleksą, tačiau joms galima prilyginti tai, kad kiekvieną kartą gavus kritikos, kažkam nepavykus, aš, regis, su dar didesne jėga siekdavau to, ką maniausi esant svarbu tuo metu. Ir man puikiai sekėsi. Tik niekaip negalėjau suprasti, kaip tiek daug pasiekus, tokiai tapus, tiek daug ko sukūrusi, tiek daug ko turint vis dar jaučiau tą sunkiai paaiškinamą nepakankamumo jausmą, nebeturėjau vilties, kad siekiant dar daugiau kažkas galėtų keistis iš esmės. Tai buvo vienas iš pagrindinių stimulų man atsigręžti į save ir patyrinėti, kas yra ten, mano individualioje pasąmonėje.“

[…]

„Aptariama baimė būti atstumta galėjo lemti ir mano kolektyvinėje pasąmonėje esančio „persona“ archetipo susidarymą: nešiojau maloninančios kitus, patogios, „geros mergaitės“ kaukę, vengiau net konstruktyvių konfliktų, nesutarimų, nemokėjau už save ir savo poreikius pastovėti, brėžti ribas, kartais iš viso net sunku buvo suprasti, ko aš noriu. Įsivaizdavau, kad jei elgsiuosi taip, kaip iš manęs tikisi, turėsiu darnius ir harmoningus santykius, kas man iki dabar yra vertybė. Taip pat įsivaizdavau, kad jei patenkinsiu kitų žmonių poreikius, jie neliks abejingi ir maniesiems. Nuolat išgyvendavau neatitikimą tarp išorinio ir vidinio savo pasaulio (pvz., jausdavausi vieniša tarp žmonių).“

[…]