Ir pati labai ilgai tarsi lipau iš duobės

2022 m. gegužės 21 d.

#dienoraščiomintys
Vieni klientai pas mane ateina dėl tobulėjimo, ateities siekių, tikslų ir vizijos.

Tuo tarpu kiti – sugriuvus ar bepradedant griūti iki šiol buvusiam įsivaizduojamam užtikrintumui. Artimo žmogaus netektis ar liga, nelaimingi atsitikimai, skyrybos, profesinės nesėkmės ir, būsiu atvira, kartais ir nebeturėjimas jėgų gyventi, stiprus beprasmybės, vidinės tuštumos pojūtis, nors, paradoksalu, turint viską ir dar daugiau, apie ką iki šiol buvo svajota.

Tokiu atveju dažnai rekomenduoju ir psichologinę pagalbą (tai yra viena iš priežasčių, kodėl dabar studijuoju VU Psichologiją), MĄSTYMO PARTNERYSTĖ vardan kliento gali vykti lygiagrečiai. Jau pradedu net lengvai įspėti, kad aš nesu ‘executive coach’. Manau, tai yra tik dalis. Man labiau patinka žodis ‘integrity’. Regis, taip ir dirbu.

Ir pati labai ilgai tarsi lipau iš duobės. Nevardinsiu savo gyvenimo įvykių, apie tai kalbėti man vis dar yra jautru.

Pamenu tą akimirką prieš kelis metus, kai atvirai sau pripažinau, kad nesu patenkinta tuometiniu savo gyvenimu ir daviau sau gana daug laiko jį keisti ir perkurti, žingsnis po žingsnio. Tik ne taip seniai pasakiau sau, kad pagaliau jaučiuosi stabiliai stovinti ant savo kojų šiame nestabiliame pasaulyje. Ir tai, kaip turėčiau jaustis (grounded), pagaliau virto realiu jausmu.

Tam reikėjo tiek daug drąsos ir… – nieko magiško – atsisukti į savo skausmą. Psichologinės žaizdos kraujuoja ilgai, per ilgai. Ir tai spalvina norim to ar ne daugelį mūsų gyvenimo aspektų. Žinau, kad dažnai pasirenkame nekalbėti, nes turime klaidingą, tačiau mus apsaugoti norinčią prielaidą – apie tai, apie ką nekalbu, to nėra. Gal ir nėra tuo metu, bet puvimo procesai prasideda. Nesistenkite džiuginti save, kai liūdna. Tai duoda priešingą rezultatą.

Ilgainiui supratau, kad skaudžiausios patirtys ir yra geriausi mūsų mokytojai (jei nesužlugdo visiškai). Ir žinote, už ką bene labiausiai esu sau dėkinga? Už savo smalsumą (kartais gal net fantazijas) išsiaiškinti, o kas dabar? Ko reikia šiai akimirkai ir kur link aš noriu judėti? Kaip galiu panaudoti šią savo patirtį savo ir kitų labui? Ką mano patirtis mane mokina? Kaip remiantis savo patirtimi galiu įprasmini gyvenimą ir kelti atitinkamus tikslus? Tačiau, dėmesio, šituos klausimus galima užduoti tik išbuvus tamsoje, natūraliai švintant. Požiūris tikrai nėra panacėja. Neneigdama jo svarbos, sakau, kad negalime nepaisyti gyvenimo sunkumų ir tik požiūriu kurti gerą gyvenimą.

Supratau ir tai, kad bene vienintelė garantija yra ta, jog man skaudės, kad ir kokia gera būsiu, kad ir kaip stengsiuosi. O didžiausias skausmas kyla iš santykių. Taip, labai tikėtina, kad mylimi žmonės išeis (plačąja prasme). Žinau, kad tai nebyliai tikriausiai interpretuosi, kaip Tavęs palikimą. Ir nuo to tik dar labiau skaudės.

Jūs galite nuoširdžiai pasakyti SAU: „niekada Tavęs nepaliksiu.“ Galite vaikščioti basomis, tai suteikia jėgų gyventi. Žinau, kad tai yra pernelyg paprasta, kad išmėgintumėte. Visgi kažkodėl noriu tuo pasidalinti.