#dienoraščiomintys

Įpročiai.
Moksliškai tikriausiai skambėtų sąlyginiai (sąmoningai ar nesąmoningai išmokti) refleksai. Jų galia universali ir jie labai svarbūs, žinote. Ties tuo irgi kartais dirbame MĄSTYMO PARTNERYSTĖ procese.

Ilgą savo gyvenimo dalį tikriausiai neturėjau labai sveiko santykio su savo kūnu, t.y. buvau išmokusi visokiausių ir ne itin naudingų dalykų. Dabar rašysiu tik apie vieną aspektą.

Man būdavo nuolat ir be galo šalta. Ir tai gal tik dalinai susiję su tinkama apranga. Tai, manau, daugiau apie kažką kitą. Ir aš nesijausdavau su tuo konfortabiliai, tai kažkiek trikdė mano gyvenimo kokybę.

Prieš kelis metus pradėjau kiek labiau stebėti savo kūną, kiek šilčiau rengtis (masažo specialistė irgi tą patarė: kai šalta, dažnai gali trūkti energijos, ji eikvojama šildytis).

Tada kitas žingsnis buvo reguliarus fizinis aktyvumas (man ėjimas, joga, važiavimas dviračiu), geriausiai išprakaituojant. Pastebėjau, kad tai kažkaip susiję – kai gerai išprakaituoju, kūrį laiką man nėra to keisto šalčio pojūčio. Ir, beje, man palyginus sunku to pasiekti (daug ir gana aktyviai turiu judėti). Vasara, žinoma, daug daug lengviau.

Trečias žingsnis buvo atviras (gal net gana viešas) prisipažinimas, kad jau kokį 10 metų noriu išbandyti šaltą (patį šalčiausią vandens maišytuve) dušą rytais. Taip visada, kiek pamenu, darydavo mano tėtis (nuraudus). Ir tas prisipažinimas buvo praėjusią vasarą. Lygiai prieš metus. Ech, sąžiningas pasidalinimas apie save su kitais turi ypatingą galią, pastebėjote? (šypsausi). Tuomet, pamenu, tyliai, sau pati susimąsčiau… kodėl visgi tiek ilgai noriu ir… nedarau? Neradau svarių priežasčių, noras vis dar yra. Ir kada geriausia startuoti, jei ne dabar? Na, kai lauke svilina taip, kaip ir dabar. Priėmiau sprendimą.

Ir vienai mano asmenybės daliai, tai buvo taaaaaaaaaaip šlykštu, prisiekiu. Jaučiau ir didelę baimę (kažko pseudo) kaskart prieš atsukant šaltą vandenį. Na, tikrai begalo nemalonu (net trepsėdavau kojomis, norėdavos ir kiek parėkti – susigėdus). Tuo tarpu kita mano asmenybės dalis neskubėjo teisti proceso, į jį įdėmiai įsižiūrėjo. Hmm, jai patiko paradoksas, kaip kūnas gali sušilti palindęs po labai šaltu vandeniu? Patiko, kad ta šiluma kūne išsilaikydavo kūrį laiką. Taip pat patiko žvalumo ir darbingumo pajūtis dar iki kavos. Toks, sakyčiau, apytikslis 70/30 santykis vienos ir kitos dalies.

Kaip tikriausiai supratote, jau metus darbo dienomis tą darau ir tikriausiai jau nebelabai galiu nedaryti (čia kaip Pavlovo šuns seilės suskambus varpeliui). Santykis keitėsi apytiksliai į kokius 5/95. Vis dar kažkiek nejauku prieš palendant po šaltu dušu, o po to tikrai džiugina. Ir nežinau, kas tiksliai įtakojo (gana daug dirbu su savimi), bet man beveik niekada nebėra to keisto, nepaaiškinamo šalčio pojūčio (būna ir šilta!) ir energijos tikrai daugiau. Tai lėmė ir kiek dažnesnį mano maudymąsi vandens telkiniuosi, beje.

Nuotraukoje vandenyno natūralus baseinas iš gruodžio mėn. kelionės. Maudžiausi ir ten ne kartą.