Vakar, penktadienį, irgi dirbau, kaip aš vadinu, darbą po darbo (konsultuoju).

Šįvakar, šeštadienį, su kolegėmis – Žmogiškųjų išteklių ugdymo skyriaus komanda – eisime į Filharmoniją.

O nuo pirmadienio man prasideda paskutinioji bakalauro studijų sesija universitete.

Dar laukia mažosios dukros aštuntojo gimtadienio šventė.

Ir visko daug. Ir taip dinamiška.
Lyg ir sekasi, lyg ir laiminga aš.

Nors žinote, ką, paradoksaliai aukščiau minėtiems teiginiams, šią savaitę nešiausi į savo asmeninę psichoterapiją?

Kartais jaučiuosi šiek tiek įkalinta – gal ir neįtikėtina, kad taip būna – savo pačios svajonių gyvenimo. Atrodo, tiek daug kas patinka ir yra svarbu man, būtent taip, kaip kažkada norėjau. Ir visgi kartais tarp tų visų atsakomybių aplanko jausmas, kad mano gyvenime sumažėjo erdvės, sumažėjo man tokios svarbios laisvės. O jei pradedu mąstyti, ko norėčiau ir galėčiau atsisakyti – irgi atsiremiu į sieną. Nežinau šiuo metu.

Rašau čia, nes, gal ir nesutiksite, kartais ne pačio pokyčio mums reikia, o įsivardinimo, įsisąmonimo, supratimo bei to kas ir kaip vyksta mūsų vidiniuose ir išoriniuose gyvenimuose p r i ė m i m o.

Nebūtinai su specialistais.

Dar, kaip mano psichoterapeutė sakė, galima gi reguliuoti ir savo įsitraukimo laipsnį. Neįsivaizduoju savęs nepakankamai įsitraukusios darbe ar darbe po darbo (šypsausi), bet kitur gi galiu tą vos vos keisti. Suskambėjo, kaip visai gera idėja (šypsausi). Gal ir jums rezonuos (folded hands).