Šeštadienio vakarą dar išvažiavau pasivažinėti su dviračiu. Pagalvojau, kad tikriausiai paskutinį kartą šį sezoną.

Labai labai nemėgstu rudens ir žiemos. Norėčiau, kad visus metus būtų šilta ir šviestų saulė.

Taip pat tikiu, kad galima išsaugoti džiaugsmą bet kokiomis (oro) sąlygomis. Esu tikra, kad galima rasti būdą, kaip save geriausiai atskleisti, susikurti prasmę ir savitą kelią į visavertį gyvenimą, nepaisant to, kokios yra aplinkybės.

Gal ir keistai skambės (ypač žinant mano amžių), bet mano klientai yra labai brandžios asmenybės, kurios tiek daug pasiekė ir… vietoj pasitenkinimo viduje turi kažką panašaus į tuštumos jausmą. Taip pat yra nusivylę ir kiek sutrikę, nes nebelabai tiki, kad dar didesni rezultatai ir pasiekimai, ką nors iš esmės pakeis.

Tai laikotarpis, kai pradedami kelti klausimai, vardan ko visa tai? Kodėl aš darau tai, ką darau? Kokia gyvenimo prasmė? Kam? Dėl ko aš egzistuoju? Kas man iš tikrųjų svarbu? Ir kaip man gyventi toliau?

Man patinka keliauti (ne su dviračiu, žinoma) po savo atradimų, suvokimų, įžvalgų pasaulį. Į panašią kelionę apie save kviečiu ir savo klientus.