Gyvenime esu išmokusi, be kita ko, dvi svarbias pamokas.

Pirma, veikti integruojant jausmus, emocijas, pojūčius ir kognityvias funkcijas (protą), o, esant prieštaringiems signalams tarp jų, neskubant, lėtai ir vis gi prioritetą teikti pirmiesiems išvardintiems. Na, ypač ankščiau mano super išsikerojęs gynybos mechanizmas – racionalizacija – sugebėdavo taip įtikinamai apsukti net mane pačią aplink kažkokias nesąmones (šypsausi). Pažįstant savo jausmus, emocijas tikrai aiškiau ir lengviau man gyvenasi.

Antra, esu išmokusi sustoti ir pirmiausiai sau pasakyti, kad taip nebegaliu ir šiam momentui, atsiprašau, aš pasiduodu. Dar ne visada tą darau laiku ir ne be ašarų (tikrai turiu kur tobulėti). Pasidavus, jei išties tą padarius, vyksta kitas procesas – paleidžiama kontrolė, atsiveriama nežinomybei ir dažniausiai nutinka, kas ir turi nutikti bei pasimato, kas yra kas. Gal ir keistai nuskambės, gyvenimas gan išmintingai mus veda, jei tik leisimės (pvz., man paleidus koučingą, kaip galimą profesiją, mane gyvenimas nukreipė į psichologiją ir psichoterapiją. Nepasidavus, tikriausiai dar būčiau ilgai bandžiusi išplaukti).

O kad nekalbėčiau kažkaip abstrakčiai…

Kaip ir jau esu dalinusis soc. tinkluose, nuo rugsėjo pabaigos derinu darbą su paskaitų ir seminarų sesija universitete. Man idealus variantas būtų buvęs tiesiog išeiti atostogų mokslams (tam ruošiuosi, kaupiu santaupas), ką ir daro daugelis mano kursiokų, tačiau gi man rūpi rezultatas ir darbe, nesinorėjo apsunkinti kolegų papildomu darbu manęs nesant, jaučiau ir atitinkamus lūkesčius ir t.t. Tad darbą derinau su studijomis, o tiksliau su privalomais seminarais, paskaitų nelankiau – būtų buvę neįmanoma.

Ir bene tris iš keturių savaites man beveik gerai sekėsi (lyg viską, kas paskirta darbe, pasidarydavau ir gana kokybiškai, laiku). O tada teko prisiminti aukščiau mano minėtas dvi pamokas (jausmai, emocijos, pojūčiai vs. protas bei pasidavimas) ir… susiforminti atostogas mokslams (simboliškai išėjimas pro duris).

Dabar, praėjus dar kelioms dienoms, vėl kyla minčių.

Žinot, aukos (aukojimosi) nelabai kas ir vertina, o aš vis tikiuosi (juokiuosi). Ir vėl klausiu, kada aš to išmoksiu?

Ir kitas dalykas, kad studijuojantis (kartu ir savo ilgalaikių asmeninių tikslų siekiantis) nėra patogus darbdaviui. Aš turiu išmokti kartais taip būti (nes negi 4 kurse išeisiu iš studijų?) ir, man svarbiausiai, nejausti dėl to kaltės, gėdos. Kita vertus, palaikymas atėjo mažiausiai tikėtinais keliais (čia kalbu ir apie maloniai nustebinusį darbo kolektyvą, esu labai dėkinga).

Uff, tie gyvenimo koliokviumai. Laikot panašius ir jūs?

Tikiuosi, manieji kažkam irgi bus naudingi, sukels minčių, dėl to ir dalinuosi.