#apiesavąkelią
Po darbo laiko arba šeštadieniais aš konsultuoju (psichoterapija, koučingas). Ir žmonės kartais stebisi, kaip aš nepervargstu.

Aš ir pati stebiuosi išties, nes tikrai būna, kad po darbo jaučiuosi ne tiek ir daug turinti, ko duoti, labiau norinti pakristi kur ir tiesiog padrybsoti žiūrint į vieną tašką.

Ir kaskart pati nustembu, kad konsultacijos manęs neišsekina. Regis, tai yra kažkas natūralaus man daryti. Nesakau, kad pasikraunu konsultacijų metu, sakau, kad mano esybė gelmiškai rami. Ir tai man atsakymas, kad tai tikriausiai ir yra mano kelias.

Ir taip pat kaskart (neperdedu) po konsultacijų užsuka pas mane viena mintis su klaustuku gale: „Monika, kodėl tu nedarai to ‘full-time’?”

– nes jau bandžiau ir buvo sunku. Tiesa, tuomet dar nesimokiau psichoterapijos. Visgi tas gan nuolatinis nesaugumas ateis ar neateis klientų kiek slegia ilguoju laikotarpiu;

– nes kai pradėjau studijuoti psichologiją, pasidarė nebeaišku, kas aš esu. Jau nebe tik koučas, bet dar ir ne psichologė-psichoterapeutė. Klientų sumažėjo. Ir keistai bei paradoksaliai, man įsidarbinus pilnu etatu – jų vėl padaugėjo;

– ir, bene svarbiausia priežastis, mano vidus yra išmokęs išlaukti ir neprievartauti realybės duoti man tai, ko  a š  n o r i u  d a b a r. Žvelgdama į savo kelią atgal, aiškiai matau, kad, pirma, norimi mano pokyčiai ateidavo vėliau nei aš norėjau, kad jie ateitų (tam tikra prasme trūko pasitikėjimo, kad aš, kiti, pasaulis ar net tai, ko nesuprantu, kažkokiu būdu dirba mano naudai). O antras dalykas, kad momentas, kai patiriame, niekada nėra tas, kuomet galime padaryti to patyrimo sense making’ą ir iš esamo išgryninti to patyrimo prasmes mums ir mūsų ateičiai. Tam reikia laiko ir (vėl gi pasitikėti, kad kažkaip viskas susijungs ir įsiprasmins). Čia kalbu apie tai, kad, pvz., negalėjau patikėti, kad skyrybos (galiausiai neįvykusios) su vyru ves ilgojoje perspektyvoje į kokybiškesnius santykius arba kitas pavyzdys – koučingo kelio sunkumai ves į psichoterapiją.

Ir dabar, kai gal norisi skubinti gyvenimą, ir greičiau daryti tai, kam tarsi jaučiu, metaforiškai sakant, esu gimusi, kaskart sustoju ir pasakau: „Monika, tu gi nežinai, kaip kas turi būti iš tiesų, galbūt dabar yra svarbu, kad tu pabūtum ten, kur esi – Viešojo valdymo agentūros žmogiškųjų išteklių ugdymo skyriuje ir, be kita ko, padėtum Lietuvai pasiruošti ugdymo prasme pirmininkauti ES Tarybai 2027 metų pirmąjį pusmetį (folded hands). Ir, Monika, kaip kažkas yra sakęs, gi viskam savas laikas po dangumi.”

Ir taip su pasitikėjimu ir ramybe tęsiu toliau, ką pradėjau.