#dienoraščiomintys
Siunčiau laišką savo web’o naujienlaiškių gavėjams šiandien, nes jau matau, kad rytoj, kaip įprastai tą darau antradieniais, tam nerasiu laiko.

Po ilgos pertraukos ryt turėsiu ir savo sesiją. Kažkaip net ir ilgiuosi to kokybiško laiko sau, kai galiu sustoti ir kartu su kitu mąstyti apie sau svarbius dalykus.

Taip pat labai noriu užfiksuoti savo gražų kelią ir pasidžiaugti juo, padėkoti (ypač sau) už drąsą, kiek save taip pastiprinti tęsti, judėti pirmyn. Vis dar būna sunkesnių momentų.

Pamenu, kai dar ne tokioje ir tolimoje praeityje priiminėjau vienus ar kitus sprendimus, jie buvo aplinkos kvestionuojami ir vertinami su nemažomis abejonėmis, skepticizmu.

Ir man pačiai buvo labai baisu, bet giliai įsiklausius į save ir matuojant sąžiningumą savo atžvilgiu kitaip pasielgti negalėjau. Taip, galbūt kažką ir nuliūdinau, nuvyliau savo pasirinkimais, bet juk ta geroji mergaitė pagaliau suprato, kad ne jos pareiga kitus maloninti savo sąskaita. Laimei, suprato.

Ir kartais jaučiu, kad aš žmones „trigerinu” dalindamasi tuo, kaip neblogai dabar gyvenu (šypsausi), kažkaip labiau mane tikriausiai įprato matyti iššūkiuose (vis dar šypsausi).

Ir aš nenoriu žmonių „trigerinti”, todėl žinau, kur mano šiems poreikiams yra erdvė.

O gėles nuotraukoje nešu savo draugei pasveikinti (šypsausi vėl).