Gal pati save drąsinu?

2025 m. sausio 30 d.

Praėjo mėnesis, kai aš esu išėjusi iš tokio labiau tradicinio darbo #HR srityje ir tik konsultuoju. Kokie buvo svarbiausi labiau profesiniai to mėnesio momentai?

• daugiau skaičiau knygų iš Humanistinės ir egzistencinės psichoterapijos instituto (HEPI), kur studijuoju, sudaryto sąrašo (palaima mano sielai);
• atėjo 4 nauji klientai į psichoterapiją;
• derinau galimybę konsultuoti vienoje iš platformų;
• sulaukiau skambučio iš bene prieš 11 metų turėtų darbinių santykių su pasiūlymu ateiti dirbti kartu (absoliučiai absoliučiai netikėta);
• išlaikiau paskutinį VU psichologijos bakalauro egzaminą ir parašiau kursinį (turėjau, nors man nėra būdinga, jau kaip ir skolą…). Aiškėjo, be kita ko, kaip ir rašė viena tyrimo dalyvė, „traumuojančio įvyko pasekmes įveikti reikia sąmoningo apsisprendimo tą padaryti.“ Tai sutampa ir su Tedeschi bei Calhoun (1995), kurie pabrėžė, kad potrauminį augimą sukelia ne pats įvykis, bet kovos su juo rezultatas“;
• gavau pasiūlymą vienam, tikriausiai labiau socialiniam bendram projektui;
• nufilmavau kelis video (esu šioje vietoje labai kritiška sau, sunku man priimti save nufilmuotą – gi taip buvo pradžioje ir su rašymu, tad gal, svarstau, tai natūrali mažiau įprastų dalykų proceso dalis?);
• padarėm mano fotosesiją psichoterapijos centre, kur ir konsultuoju;
• pradėjau vėl reguliariai medituoti.

Skamba visai gerai, ką? Užsimerkiu ir jaučiu dėkingumą sau, žmonėms, aplinkybėms. Aišku, mėnesiui baigiantis ir nuovargio yra.

Kodėl tai rašau? Velniai žino (plačiai šypsausi).

Kiek baisu garsiai pripažinti, kad kartais dalykus darau labiau dėl savęs. Ir vis labiau ir labiau nustembu, kad jie kitiems duoda kažką (gal ir netiesiogiai). Na, tikrai daugiau nei aš galėjau tikėtis. Dar vienas gyvenimo paradoksas, kurių tiek nemažai aplink.

Ir #eikimesavokeliu #pasaulisatsilieps Žinoma, pirmas žingsnis – mūsų pačių.