#dienoraščiomintys

„Kitoje barikadų pusėje” pastaruoju metu nebėra tik metafora, kuri kartais vis iškildavo mano darbe mąstant kartu su pašnekovais apie įvairius asmeninius ir komandinius santykių klausimus.

Taip, labai daug susitelkimo yra dabar, kas džiugina. Žinote viską, nesikartosiu.

Kartu matau ir susipriešinimo, pagarbos trūkumo. Ir aš pati, pripažinsiu, nebesijaučiu laisva komunikuoti soc. erdvėje, vis lipa noras įtikti, neišsiskirti iš konteksto, atliepti aktualijas. Man net baisu kartais dalintis mintimis, nes galiu kažką suerzinti ir gauti „į akį”. Taip kartais jaučiuosi dabar.

Sutinku, kad gal aš labai jautri ir jaudinuosi ten, kur visai nereikia jaudintis. Tiesą sakant, man regis, dabar galiu gauti ton akin ir už tylą (su šypsena).

Net buvo atėjusi mintis, kad dabar tarsi gyvenu dvigubą gyvenimą. Realybėje dirbu kaip įprastai (kolkas jau padariau, ką galėjau ir norėjau), džiaugiuosi rytais taip gražiai jau čiulbančiais paukščiais, o soc. edvėje išskirtinai tyliu, arba, jei kalbu, tai kažkaip labai saugiai, tik „į temą”.

Labai labai stipriai susitelkdami į kažką, natūraliai tai ir suabsoliutiname (ir aš jokiu būdu nesu už agresorių, juolab karą), o tuo pačiu dažnai kitus, galbūt irgi labai labai svarbius dalykus pametame taip susiaurindami savo matymą (tunelinis mąstymas).

Neturiu čia moralo, neturiu ir barikadų.