Ech, senokai nerašiau. Resursai riboti, kūrybiškumas buvo susilpnėjęs…
Apie mano patirtis #dienoraščiomintys.

Atostogavau.

Šios atostogos buvo numatytos jau prieš keletą mėnesių. Tą savaitę klientai negalėjo book’intis savo sesijų mano kalendoriuje. Ir tai buvo iš anksto suplanuotas atokvėpis po mano psichologijos studijų ir egzaminų sesijos.

Artėjant atostogoms jaučiau, kad jau nebesu pačios geriausios savo resursinės būsenos. Koučingo mokymų, kur dirbu, dalyviai gal net galėjo tai pastebėti (nebebuvo nuslepiama), jaudinausi dėl to. Akivaizdu, kad atostogos man jau buvo labai svarbios.

Ir, kiek neįtikėtina man pačiai, kad šioms atostogoms nieko nebuvau suplanavusi. Jokios kelionės, susitikimų – nieko. Žodžiu, ką veiksiu nežinojau iki tol, kol atostogos neatėjo.

Žinojau tik tiek, kad išsitrinsiu socialinės medijos app’sus ir el. paštą. Tą per atostogas darau jau 3-4 metai. O kognityvinės psichologijos dėstytojas (jis dėsto ir psichofiziką) minėjo, kad laiko pojūtis (kaip mes jį suvokiame) iš esmės priklauso nuo dviejų dalykų. Pirmas yra tai, kiek informacijos mus pasiekia. Jei jos srautas didelis, laikas mums eina greitai. Jei mažesnis – lėčiau. Antras dalykas yra patirčių skaičius ir intensyvumas. Jei mes daug ko ir stipriai patiriame, laikas eina mums greitai, jei mažiau – lėčiau.

Norėjau, kad laikas man per atostogas eitų lėčiau. Gal ir dėl to sąmoningai atsiribojau nuo informacijos srauto ir šį kartą nuo patirčių (slidinėjimo, kelionių, gausaus bendravimo).

Tiesa, buvo net kilusi mintis, kad gal nereikia man čia tų atostogų, visai aš gi nepavargusi (juokiuosi). Žinote, kaip dopaminas sprogdina, kai būna įveiktas sėkmingai gana nelengvas kelias (darbas, egzaminai, mamos ir namų pareigos, kt.) ir, atrodo, kad gali dar ir dar… Visgi, labai džiaugiuosi, kad šį kartą nenuvyliau savęs ir atostogos įvyko.

Ir kas per jas buvo nerealiausia? Tai atsikelti ir neturėti absoliučiai jokio plano, jokių pareigų, o kiekvieną rytą klausti, ką aš šiandien noriu veikti dėl savęs? Ieškoti, kas gražaus ir nuostabaus yra įprastose Vilniaus senamiesčio gatvelėse. Čia ir dabar rinktis jaukią aplinką ir gardžius pietus. O dienos eigoje vėl klausti: „Monika, ko norisi dabar? Ech, taip noriu pokaičio miego… (susigėdus)“. Ir einu sau skaniai snausti (šypsausi).

Daug vaikščiojau, dariau jogą, miegojau, kažkiek skaičiau, rašiau dienoraštį, žiūrėjau filmų. Jaučiau, kad meditacija yra su manimi kiekviename žingsnyje. Be to, jogos mokytoja sakė, kad pastebi stiprų progresą. Wow, kiek kitaip gali pasirodyti kūnas, kai jo poreikiai yra atliepti, kai jis nepatiria įtampų ir yra atsipalaidavęs. Tiek mažai išties kartais reikia pažangai: daryti mažiau?

Dar įdomu buvo stebėti, kaip po keletos tokių dienų lyg ir beldėsi nuobodulys. Toks keistas, pamirštas, sunkiai suvokiamas jausmas, kad neturiu ką veikti (šypsausi). Ir jau sekmadienį galvojau, kad nuoširdžiai noriu ryt į darbą. Noriu kurti, patirti, bendrauti. Pasiilgau tų dalykų. Nuolatinis toks, kaip per šias atostogas, gyvenimo būdas būtų ne man, kad ir kaip idiliškai kartais atrodydavo žvelgiant iš šono. Ir tuo pačiu tokia pertrauka, jaučiu, kad buvo gelmiškai svarbi man. Nes gal pagaliau išmokau atostogauti be didelių fejerverkų t.y. iššorinės stimuliacijos? Gal pagaliau išmokau leisti sau labiau būti, ne tik daryti?

Kokių minčių kyla jums apie save skaitant šias eilutes apie mane?

Žinau, kad dabar dauguma žmonių jaučiasi „arti ribos“, nors ir yra skirtingas tų žodžių kiekvienam turinys. Ačiū, kad tuo dalinatės su manimi. Nežinau, gal tai ir žiemos pabaigos depresija, o gal tiesiog labai pasiilgote ramybės, lėtumo, paprasto džiaugsmo ir… savęs?

P.S. Nuotraukoje vienas iš man gražiausių mano atostogų kadrų (šypsausi).