#pasidžiaugsiusavomažalaime
Dvi pilnos dienos grupinės psichoterapijos man buvo labai intensyvios: tiek daug kas suvirpinta mano viduje, tiek daug parsivežu peno apmąstymams (čia ne kokioje konferencijoje pabūti).

Tai buvo praktiškai keturių dienų (19-22 d.)
a t r a n k o s sesija į HEPI (Humanistinės ir egzistencinės psichologijos institutas) psichoterapijos studijas.

Buvau nusiteikusi (nors širdyje norėjau), kad nepapulsiu šiemet, nes neturiu dar psichologinio išsilavinimo (baigsiu dabar 3 kursą), o atrankoje, mano skaičiavimu, dominavo klinikiniai psichologai. Tarsi logiška, kad man reikės palaukti dar, nes psichologijos studijos labai svarbu! Nusiteikiau, kad ir lėšų šioms studijoms per metus dar galėsiu pasitaupyti, ir vaikai dar ūgtels, bus savarankiškesni (nors dabar irgi nemaži), ir derinti su darbu nebus tiek streso.

Visgi mane priėmė.
Ir jau netrukus, birželio 10 d., pradėsiu psichoterapijos studijas (ne įvadą). Vis prisimenu prof. Rimanto Kočiūno šiltus atsisveikinimo žodžius: „nepamirškite kelio atgal pas mus” (šypsausi).

Beje, atranka nebuvo, kaip manėm iš pradžių, tik formalumas: 5 iš dalyvavusių netęs studijų dabar – jie arba nebuvo priimti dabar, arba patys apsisprendė kitaip.

O aš jaučiuosi, kaip mano vyras sakė man išvažiuojant – „sėkmės tame hapi” – ir sukirčiavo kaip happy (šypsausi). Ir tas jausmas ne tik dėl sėkmingos atrankos, o dėl pačios patirties, to, kas vyko, dėl sutiktų nuostabių žmonių.

Bei, žinoma, aš happy dėl to, kad, regis, kasdien esu dar vis arčiau ir arčiau savęs ir, paradoksaliai, tuo pačiu – kitų. Nuoširdžiai džiaugiuosi ir už savo klientus, manau, jiems tai, kad mokysiuosi psichoterapijos, irgi svarbu ir reikšminga (šypsausi). O labiausiai esu laiminga, kad jaučiu, jog vis ir vis gyja mano žaizdos, kad tas skausmas, kurį patyriau, įgauna prasmę bei stiprina mano tikėjimą (be galo didelis dėkingumas už grįžtamąjį ryšį man iš tų, kurie buvo šalia tas keturias dienas).