#dienoraščiomintys

Vakar turėjome gerą laiką su gera drauge. Tai buvo mano sausį buvusio gimtadienio dovana. Pamenu, kaip faina buvo gauti žinutę su daug daug renginių nuorodų, o man reikėjo tik išsirinkti, kur ir kada noriu nueiti.

O šiandien noriu pasidalinti apie tai, kas mane labai labai išlaisvino (mano viena iš vertybių tikrai yra laisvė, kaip ir daugumos mano klientų, beje). Žinau, kad gal nieko ypatingo nepasakysiu, tik gal šį kartą kažkaip kitaip tai suskambės Jums, na, bent keliems ar vienam.

Mane labai labai išlaisvino… nusivylimai ir jų sukeltas psichologinis skausmas. Pavyzdžiui, pamenu, kai automobilio programą ankstesnėje darbovietėje su ką tik gimusiu kūdikiu ant rankų dariau iš dalies dėl to, kad tėtis pamatytų, kad aš jau užaugau, kad aš gebu visiškai savimi pasirūpinti ir jam nebereikia galvoti, kaip pakeisti mano automobilį nauju. Ir tą dieną, kai vyko oficialus automobilio įteikimas man, tėtis buvo nepilnai du mėnesiai kaip miręs.

Daug dar ko vyko. Daug ir skausmingai vėl ir vėl patyriau, kad… TEN BEVEIK NIEKO NĖRA. Taip, TEN (kur tikėjausi) beveik nieko nėra. Tas „ten” gali būti labai labai įvairūs dalykai, pagalvokite apie save.

Ir kokia čia ta laisvė? – girdžiu, kaip nebyliai klausiate manęs. Skamba labiau, kaip demotyvacija ar kažkokia beprasmybė.

Taip, tai ir yra viena pusė.
Kita to suvokimo pusė yra ta, kad, jei TEN beveik nieko nėra, tada ČIA YRA LABAI DAUG. Tame kelyje į TEN yra labai daug. Regis, esmė yra tuose gyvenimo išbandymuose, kurie mus dabar šlifuoja ir formuoja, o ne ten kažkur, kažkaip, kažkada, jei iš viso bus.

Pats procesas jau yra tobula.
Padėkokite sau už tai, kad esate jame.