Žiūriu į šią nuotrauką ir man gera (tikiuosi, ir jums).

Tai, galima sakyti, viena mano gyvenimo dalis, kuomet aš laikinai paleidžiu savo atsakomybes, lieku stebėtoja, būnu. Ir nebesitrenkiant kažkur šimtus ar tūkstančius kilometrų nuo namų, kaip ankščiau, o visai šalia jų (iki 1 km.)

O už šios nuotraukos yra kita mano gyvenimo dalis, kurią dažniausiai ir mato žmonės:
– žmona, bekurianti jaukius namus ir besirūpinanti buitimi;
– mylinti ir ugdanti savo vaikus mama, padedanti jiems su namų darbais ir kt.;
– mylinti draugė, nes tam tikra prasme dabar mano draugai ir yra mano šeima;
– atsakinga darbuotoja (dabar naujame darbe žmogiškųjų išteklių ugdymo skyriuje plius papildomai projekto vadovė-ekspertė);
– kartais vedanti Mąstymo partnerystės sesijas asmenybėms, grupėms ir komandoms vardan jų augimo ir vystymosi bei psichologinės gerovės;
– vėl studentė (tuoj baigsiu 3 universitetinių psichologijos studijų kursą ir, tikiuosi, pradėsiu mokytis psichoterapijos);
– rašanti…

Tikiu, kad ir jūs turite daug atsakomybių, daug pareigų, panašių kurias aš vardinu aukščiau. Ir nuoširdžiai noriu, kad turėtumėte ir kur bei kaip pabūti laikinai be jų. Tai ir yra mano paslaptis (jei galima taip pavadinti), kaip aš tiek daug spėju ar neperdegu (nors ta rizika išlieka).

Įsivaizduokite, prie jūsų yra kabliukai, kurie laiko jus susietus su jūsų atsakomybėmis, pareigomis, savo ir kitų lūkesčiais. Kartais tiesiog reikia laikinai tuos kabliukus atkabinti nuo savęs ir pabūti iš pradžių kažkiek net ir nesvarume (nes gi… kas aš be kitų?), o po to palaisniui palaipsniu ten atrasite erdvę, kurioje ir yra gyvybės, energijos šaltinis (šypsausi). Išbandysite? O gal rezonuoja (tuomet šypsausi nuoširdžiai besidžiaugdama).