Maždaug kas dvi savaites einu pas savo supervizorių, jis mano vedamų psichoterapijos sesijų vadovas. Kartu peržiūrim mano darbą, keliu sau svarbius klausimus ir analizuoju save profesine prasme. Be to, jis žvilgtelėjo ir mano web’ą, gal ir soc. erdvę.

Ir praėjusį kartą pasidalinau, kad nežinau, ką daryti su savo brandu „Mąstymo partnerystė”. Nebebuvau tikra, ar tai betinka psichoterapijai. Nors aš su tokia meile jį kūriau ir iš principo tikiu, kad su klientais ką veikiame, tai giliai mąstom kartu.

Supervizorius pasidalino, kad mąstymas iš pirmo žvilgsnio lyg apima mažiau nei psichoterapija, tai tik viena jos dalis. Tačiau mąstymas turi ir kitą, filosofinę prasmę – apmąstyti savo gyvenimą. O tai humanistinei-egzistencinei psichoterapijai labai svarbu.

Ir tikrai, juk ir aš prisimenu save, kai uždaviau sau 1001 klausimą (vis dar nesiliauju klausti) ieškodama gilios ir tikros vidinės ramybės. Būtent sudėtingos gyvenimiškos patirtys mane privertė sustoti ir susimąstyti, kas man iš tiesų yra svarbu ir kaip aš noriu gyventi toliau.

Tokioje mąstymo partnerystėje ir dirbu po darbo (šypsausi).

Kodėl tuo dalinuosi? Nes tikiu, kad mūsų patirtis nenueina perniek, mūsų patirtis nueina savais keliais (šypsausi).

Kai aš pasiekusi, kaip tada atrodė, savo karjeros aukštumas, pradėjau po truputį pastebėti, kad man taip patinka vadinamieji 1on1 pokalbiai su komandos nariais, kai kalbam ne tik apie darbus, tuomet psichologija, psichoterapija atrodė man per didelis šuolis, bet po truputį, po truputį vis besiklausant savęs ėjau po žingsnį, po žingsnį ir atėjau, kur dabar esu.

Leiskime sau patirti, pažinti. Gal sužinosime, kad tai ir nebus, ko norėjome iš pradžių, tačiau tai gali nuvesti toliau.

O aš, kaip matote, vis dar einu (šypsausi).