Stengiesi, bėgi, leki šiuo šventiniu laikotarpiu (arba nuolat taip) ir galiausiai tikiesi kažkokio palengvėjimo, atokvėpio, pelnytos palaimos. Gerai, jei taip ir nutinka.

O jei ne? Jei kažkas skauda? Jei jėgų džiaugtis ar net būti (tarkim, norisi tik miegoti) nebeužtenka. Jei tai, ko lyg laukei – nėra. Kas tada? Nusivylimas.

Dar nusivili, kad esi nusivylęs ir tada nusivylimas pats save stiprina. O jei dar įsijungia priekaištai sau… pavyzdžiui, kodėl aš tiek stengiausi, kam.

Esu ne kartą pastebėjusi, kad šalia gyveniškų išsipildymų koegzistuoja ir nusivylimas, nors tai skamba ir paradoksaliai.

Ir, manau, nusivylimas yra labai reikalingas, jis svarbus tam, kad ilgainiui išmoktume r a m i a i priimti ne tik tai, kas yra su pliuso ženklu, bet ir tai, kas yra su minuso ženklu – ir tai, ir tai egzistuoja.

Pastarųjų metų šventės man buvo kitokios, nes aš joms jau nebeturėjau lūkesčių: ruošiausi taip, kaip pati to norėjau (be užslėpto net nuo savęs poreikio kažkam įtikti ar atitikti) ir su dėkingumu priėmiau tai, kas vyko. Be to, žinojau, kad kažkuriuo metu gal ir bus liūdna ar vieniša. Taip pat bus džiugu ir labai labai gera.

Daugybę dalykų koegzistuoja kartu ir mėginimas juos kažkaip diferencijuoti neretai kelia intelektualinę (arba ne tik) frustraciją.

Džiaugiuosi, kad savo darbe galiu prisidėti prie kiek kitokio pašnekovų santykio, pirma, su savimi kūrimo tam, kad po truputį atsirastų vis daugiau aiškumo, ramybės, pasitikėjimo ir drąsių veiksmų.

Ir dabar mano kompetencija patvirtina tarptautine akreditacija (visai nesinori kelti dokumento).