#dienoraščiomintys
Pastaruoju metu skendau kognityvinės psichologijos studijose.
Daug mokėmės ir apie dėmesį, vieną iš pagrindinių mūsų kognityvinių resursų.
Daug visokiausių naujų man sąvokų, teorijų, žinių ir eksperimentų. Labai įdomu.
Nors buvo ir sunkių šios disciplinos dalių, kur niekaip nesupratau, kam tai reikalinga bus mano darbe ir kodėl turiu tai mokytis. Tačiau, regis, jau ne tik žinau, bet ir įsisąmoninau, kad yra + ir yra -. Net nebesitikiu, kad viskas patiks, bus įdomu, lengva. Ne, bus visaip.
Ir bendrai – wow – tokia pagarba ŽMOGUI, kokia iš tiesų unikali ir nepakartojama būtybė jis yra.
Pasidalinsiu šiek tiek apie dėmesį. Paprasčiausiai ir, beje, gana tiksliai reikalo esmę atskleistų frazė: it is easy to miss something you are not looking for.
Ir ką svarbu treniruoti? Tai gebėjimą pritraukti dėmesį ir jį išlaikyti – tą tikrai žinote. Ką dar svarbu treniruoti? Tai gebėjimą ATKABINTI dėmesį nuo taikinio ar perkelti jį į kitą taikinį. Be abejonės galioja ir prof. ir asm. gyvenime.
Ilgai mokiausi neprisirišti, metaforiškai kalbant nesudėti daugumos savo turimų (gyvenimo) akcijų į daiktus, vietas, organizacijas, projektus, tikslus, netgi ir žmones, kuriuos taip nuoširdžiai myliu. Ir tai nereiškia vakuumo, tai reiškia, kad aš susieju save su tuo, ko negaliu prarasti. Skambės labai pompastiškai, bet taip nėra. Aš susieju save su savo misija, savo vertybėmis, su savimi pačia ir kartu tuo, kaip aš save panaudoju savo, kitų ir bendram labui, kad ir kokios būtų aplinkybės.
Ir, taip, aš vėl labai išgyvenu dėl to, kas vyksta Ukrainoje, Bucha įvykiai tiesiog paralyžiuoja mane, ypač vakarais, kai nurimsta dienos ritmas. Jei laikau ten dėmesį, išgyvenu kitų skausmą. Taip, gal tai ir žmogiška, normalu, bet jau nebenormalu yra neužmigti dėl to ir prabudinėti. Gal ir ne visiems patiks, bet aš renkuosi atkabinti dėmesį nuo pastarųjų įvykių. Nesu tikra, ar pavyks. Kokie argumentai? Man paprasčiausiai per sunku koncentruotis ten, nepakeliama.
Vis prisimenu draugės Ilona Toleikė žodžius: „taip, gyvenome pandemijoje, reikės – gyvensime kare, žmonės gyvena. Aš jau dabar galvoju, kad man svarbu, kad tik būtų kas šalia, kas padėtų pagimdyti, su viskuo kitu susitvarkysiu.”
Ir per savo trumpą, niekuo neišskirtinį (arba viskuo išskirtinį) gyvenimą tai, kas man iššimtinai veikia, tai priėmimas to, kas vyksta (viduje ir iššorėje), nuoširdus dėkingumas už kažką tame, kas vyksta ir iš tos būsenos – veiksmas to, ką tuomet jaučiu, kad reikia daryti vardan bendro gėrio sau, kitiems. Kiekvienas nanomilimetras, tikiu, sumuojasi.
Sakysite, kaip galima tokius dalykus priimti? Kaip? Nes jie vyksta. Tai yra pakankamas argumentas. Kaip įmanoma priimti tokią mirtį? Įmanoma, nes ji egzistuoja. Kai kuriuos dalykus galime keisti ir tuomet turime, kai kurių negalime ir tada išmintinga yra jiems nesipriešinti (nelygu nejausti).
Nuotraukoje vienas iš mano mėgstamų būdų ne tik treniruoti kūną, bet ir gebėjimą atkabinti dėmesį nuo taikinio, kai tai yra reikalinga.
