#dienoraščiomintys
Vakar buvo man gana įprasta diena mokymuose, visai nenaršiau telefone. Žinojau, koks siaubas įvyko, slėgė tai, tačiau kažkuri mano dalis neigė, nepriėmė, nesuvokė, ignoravo, bėgo. Gėda dėl to, nesidžiaugiu, bet taip buvo.
Tik vakar vakare atsigulus miegoti aš suvokiau, kas iš tiesų vyksta ir ką išgyvena dabar pasaulis, o ypač Ukraina, jos žmonės. Tada kūną apėmė siaubas, didžiulis sąmyšis ir beviltiškumas, manau, šoko reakcija. Jausmai, emocijos ir mintys maišėsi tarpusavyje vieni kitus stiprindami. Nežinau, kiek laiko buvau tokioje būsenoje. Jaučiu, kad ir Jūs kažką panašaus patyrėte vienu ar kitu metu.
Tada atsisėdau lovoje rašyti dienoraštį ir raminti save. Berašydama supratau, kad aš pati dabar tapau auka, nors niekam tokios aukos nereikia – ne, tikrai ne. Aukų jau gana. Ne tokia mano pozicija ir būsena dabar reikalinga. Aš toks šūdas prieš viską. Ir taip, tas šūdas kažką gali. Aš negaliu padaryti daug, aš galiu begalo begalo mažai. Ir tai taip beviltiška, taip apgailėtina. Visgi gal bent kiek daugiau nei nieko.
Ir šiandien ryte šalia ofise dirbantis kolega prie kavos aparato paklausė, kaip aš. Atsakiau standartiškai: „gerai”. Sako, meluoji. Pasišnekėjime trumpai, pridūrė dar taip palaikančiai: „važiuosim į Norvegiją, jei ką” (ten jo verslas). Niekur važiuoti nesirengiu, bet tuo metu supratau, ką mes dar galime padaryti dabar – tai būti atrama vienas kitam. Taip kad ir visai paprastai: žvilgsniu, tinkamu žodžiu, prasminga tyla ar realia pagalba. Telkstis ir vienytis.
Nežinau, ar galėsiu daug prisidėti finansiškai, medituodama melsiuosi už Ukrainą, jos žmones ir prašysiu Dievo (kažko) žemei taikos, jo pagalbos ir įsikišimo. Skleisiu kiek galiu meilę ir dėkingumą sau ir aplink save. Atleiskite, bet atsiribosiu (kiek tai įmanoma) nuo neigiamų minčių ir neigiamų dialogų, manau, tai prisidės ir prie bendro gėrio bei to kažko, kas mus visus jungia.
Esu atvira visokeriopai prisidėti. Man ne tas pats, man rūpi.
