#dirbantiemssuKOMANDA
– „Pokalbis su Tomu kiek sujudino ir mano pačios pasaulėžiūrą. Ir man labai labai gera, kad galiu Tomo istorija, patirtimi ir įžvalgomis pasidalinti su jumis.“ – MONIKA.
Tomas Banišauskas yra generalinis direktorius (CEO) ir pagrindinis akcininkas „Pandos“, UAB, kuri kiek labiau žinoma Bored Panda vardu. Tą juodai baltą stilizuotą pandą tikrai esate matę (šypsena).
Projekte #vadovoiššūkiai Tomas yra 28/500 dalyvis.
Apie Tomo verslo pradžią, vystymąsi ir iššūkius bei kitas jo įžvalgas kviečiame skaityti straipsnyje, kuris, beje, netrumpas (šypsena).
Tomą kalbino Monika Šliupienė.
Daugiau apie šį #vadovoiššūkiai projektą jau buvo rašyta ankščiau, galite susipažinti, jei smalsu: čia.
MONIKA: „Šiek tiek pažįstu Tomą ir iš to kiek esame bendravę nuolat jutau jo mielą, šiltą, draugišką santykį, niekada niekada neturėjau progos susimąstyti, kad šnekuosi su tiek daug pasiekusiu žmogumi (šypsausi).
Visgi dėl to, kad šis mūsų su Tomu pokalbis bus ir dalykiškas, manau, labai svarbu įvardinti, ką tokio Tomas kartu su savo komandomis išdarinėja versle (šypsausi): jo įmonėje dabar dirba apie 580 darbuotojų, pusę jų yra ne Lietuvoje, o „Bored Panda“ grynasis pelnas paskutiniais metais siekia milijonus. 2017 metais „Bored Panda“ tapo skaitomiausiu puslapiu visame Facebook, o 2020 metais tą patį pakartojo su video turiniu, kai jų video kanalas Crafty Panda tapo daugiausiai video peržiūru turinčiu puslapiu šiame socialiniame tinkle. Sėkmingiausiais metais jį matė virš 60 milijardų, o pagal unikalius vartotojus jie pasiekė maždaug kas trečią planetos gyventoją. Pastebėję tokią sėkmė su Tomu susisiekė „New York Times“.
Tomai, papasakok, prašau, kokia buvo pati pradžia?“
TOMAS: „Mokykloje man sekėsi labai gerai – buvau pastovus matematikos olimpiadų dalyvis, puikiai išlaikiau egzaminus ir galėjau rinktis stoti beveik bet kur. Pasirinkau, žinoma, neteisingai. Įstojau į teisės studijas, bet po pusmečio priėmiau sprendimą jų nebetęsti. Buvo didžiulis krūvis, kuris privertė susimąstyti ar tikrai esu savo vietoje ir ar pastangos vertos rezultato. Tada įstojau į VU Verslo vadybą ir administravimą, o ten jau buvo per lengva, nuobodu – atsidūriau kitame kraštutinume, bet jau nusprendžiau nebesiblaškyti ir šiai dienai esu dėkingas, nes turimas papildomas laikas ir leido ieškoti būtų, kaip uždirbti pinigus, ką veikti už studijų ribų. Ten taip pat sutikau žmogų, su kuriuo pradėjau verslą. Dar prieš pradedant internetinį verslą, buvome su kolega gana gerai įsisukę su video kūrimu, filmavom renginius, vestuves, po to perėjau į fotografiją. Tada, dar studijų metais, su grupioku ir įkūrėme, galima sakyti, dabartinės „Pandos“ prototipą. Pirmoji svetainė, kurią sukūreme buvo apie tai, kaip uždirbti internete, ir mokydami to kitus, mokėmės ir patys (šypsosi). Pamenu, uždirbome kažkurį mėnesį 10 dolerių ir man tai buvo ‘wow’ – pinigai tarsi iš niekur. Deja, mano grupiokas turėjo mažesnį tikėjimą šio verslo potencialu ir emigravo iš Lietuvos. Žvelgiant atgal ir lyginant 10 dolerių pajamas prieš tuo metu išskirtinai didelį emigranto uždarbį, atrodo, kad mano grupiokas net blaiviau vertino situaciją. Tada ir įkūriau Bored Panda. Dar šalia buvo ir kitų projektų, nes, maniau, kad iš pirmo karto pataikyti yra mažai šansų. Įdomiausia, kad visiems projektams sekėsi gerai ir visi buvo pelningi, bet po truputį pradėjau apčiuopti, kad būtent pramogos, vizualinis turinys gali būti tai, ko žmonės ieško labiausiai.“
MONIKA: „Tęsk, Tomai, labai įdomu.“
TOMAS: „Tada prie Bored Panda prisijungė mano žmona, tuomet dar tik draugė. Ji tikrai gerai varė su straipsniais (šypsosi). Šiuo metu ji yra smulkioji akcininkė ir direktoriaus pavaduotoja.
Pradžioje aš buvau žmogus orkestras – ryte rašau straipsnius, dieną programuoju, vakare tvarkau serverius. Greit supratau, kad norint eit toliau reikia samdyti žmones ir viena pirmųjų pozicijų, kurios ieškojau buvo programuotojo. Esu girdėjęs, kad negalima kurti verslo su draugais, nes tuomet juos prarasi, tačiau aš įkalbinau savo draugą palikti gerai apmokamą programuotojo darbą Londone ir prisijungti prie manęs. Mes taip gerai susidirbom, kad vėliau jis, kaip ir mano žmona, tapo mažesniuoju akcininku. Dabar mes esam partneriai ir jis vis dar vienas iš pačių geriausių mano draugų (šypsosi). Tad mes trise ir esame įmonės akcininkai.“
MONIKA: „Tai jūs nesate niekam „parsidavę“?“
TOMAS: „Aš neturėjau tokio suvokimo, kad galima investuoti kažkaip kitaip nei tik iš pelno, tad mes ir sukomės viduje reinvestuodami tai, ką uždirbame. Taip, galbūt dabar kiek ankščiau būčiau samdęs darbuotojus. Tuomet atrodė, kad vis dar ne dabar, vis dar ne laikas. Tikrai daug dirbdavau, ir po 14-16 val. Tik po to, kai pradėjo spengti ausyse (šypsosi), o pasitikrinus sveikatą, gydytojai nieko nerado, kiek pristabdžiau.“
MONIKA: „Koks buvo bene didžiausias tavo iššūkis?“
IŠŠŪKIS. TOMAS: „Iššūkių yra ir dabar. Kaip ir tikriausiai kiekviename versle yra kažkoks „X“ faktorius, kurio būtent tas verslas baiminasi. Pas mus tai socialinių tinklų algoritmų nenaudingi mums pasikeitimai, taip pat atėjęs ir trumpo turinio vartotojų kuriamas video turinys, žinoma, ir AI. Buvo momentas, pamenu, kad nesijaučiau saugus, jaudindavausi dėl verslo, bet tuomet pasakiau sau, kad net jei ir rytoj „Pandos“ bankrutuoja, nieko nebelieka, aš su šeima vis tiek esu saugus, gal net man ir dirbti nereiktų (šypsosi), tai kiek išlaisvino. O šiaip realiai didžiausias iššūkis versle buvo padaryti sisteminį pokytį.“
MONIKA: „Ką turi omenyje?
SPRENDIMAS. TOMAS: „Po to kai kūnas parodė ryškius perdegimo signalus (nepaaiškinamas spengimas ausyse), aš supratau, kad negaliu visus įmonės procesus leisti per save. Ilgą laiką bijojau, kad be mano įsitraukimo rezultatai pakris, todėl vis atidėliojau šį sprendimą. Galiausiai neturėjau pasirinkimo: arba nusivaryti iki insulto, arba reikia keisti sistemą ir susitaikyti, kad galbūt rezultatai be mano įsitraukimo bus šiek tiek blogesni. Nutariau apmokyti vadovus, deleguoti darbus, sustatyti motyvacines sistemas ir saugiklius. Padariau, kad viskas veiktų ir be manęs, o aš įsitraukčiau tik ten, kur strategiškai būtina. Galiausiai, mano baimės nepasitvirtino – gerai sustatyta sistema ne tik, kad nepablogino rezultato, tačiau priešingai tapo daug labiau ‘scalable’ ir leido dar daugiau padidinti verslo apsukas.
Iš kitos pusės, verslas augo augo ir atėjo tas momentas, kad aš pasijutau, kad nebeapimu, nebekontroliuoju atskirų verslo dalių. Kartais būdavo sunku suderinti atskirų vadovų lūkesčius. Tada aš išgirdau vieną geriausių patarimų – nors ir atrodo, kad nekontroliuoju, visgi aš esu tas, kuris valdo organizaciją ir žmonės, kurie atėjo į mano organizaciją, turi tikėti mano pasirinkta įmonės vizija bei norėti eiti greta šiuo keliu. Tai jokiu būdu nereiškia diktatūros ar nesiskaitymo su žmonėmis. Tai reiškia savo vertybių išsigryninimą ir ribų nusistatymą.
Tad tam tikrą kontrolę paleidau, o kitą išlaikiau.
Paskutiniu metu atėjo daug geresnis supratimas, kaip svarbu atsirinkti tinkamus žmonės, tokius, kurie yra įsitraukę, savimotyvuoti ir netinginiauja. Tokioje aplinkoje visi vieni kitus motyvuoja „pavaryti” vis geriau. Taip pat tokia organizacija natūraliai išspjauna žmones, kurie nesistengia. Supratau, kad reikia nebijoti ir atsisveikinti su netinkamas žmonėmis, nes jų buvimas demotyvuoja visą likusią komandą. Dar svarbus yra ir kalbėjimas viena kalba. Manau, kad arba yra tas ‘connect’ arba jo nėra, aš, deja, ne psichologas, negaliu pakeisti žmonių. Iš darbuotojo perspektyvos blogiausia, ką galima daryti, tai ateiti į įmonę ir neatiduoti savęs pilnai. Tuomet nei sau, nei kitam gero nekuri. Tarkim abu žmonės dirba tiek pat valandų, vienas yra disciplinuotas, susikaupęs, stengiasi, o kitas daugiausiai laiko praleidžia virtuvėje arba plepėdamas Slack’e, o darbuose daro ‘bare minimum’. Dienos pabaigoje jie abu bus praleidę 8 valandas darbe, tačiau vienas greitai kops karjeros laiptais, didins savo algą, o kitas, kuris galvoja, kad jis taip įgelia kapitalizmui, iš tikro pakenks ne tiek įmonei, kiek savo karjerai.
Įmonėje skatinu teigiamą konkurenciją: keli skyriai dažnai daro panašius dalykus ir keičiasi tarpusavyje informacija, kaip mums sekasi. Iš tiesų pas mus kuriasi daug kultūrų, daug bendruomenių. Buvo labai keista, kuomet visai neseniai per įmonės šventę, supratau, kad aš jau tiek daug darbuotojų nebepažįstu.
Žinai, man regis, kad šiaip didelius dalykus sukuria kažkiek ‘fucked-up’ žmonės, nes iš ten ir ateina didelė motyvacija, be to, tikriausiai nebūtų ir tokių pasiekimų.“
MONIKA: „Kokia tavo patirtis?“
TOMAS: „Monika, kai turi tikslą gali būti pats laimingiausias žmogus pasaulyje, nes matai tik jį, dirbi ir daugiau nelabai kas tarsi egzistuoja aplink tave, bet kuomet tą tikslą pasieki, man tai buvo tam tikra pinigų suma, atsiranda tarsi duobė, slegia, nes o kas toliau? Kyla visokie egzistenciniai klausimai. Iš pradžių tu esi vedinas noro užsitikrinti finansinę nepriklausomybę, kažką įrodyti tėvams, galbūt konkuruodamas su vyresniu broliu, tačiau kai galiausiai pasiekei tikslą ir visiems, ir sau viską įrodei, kas toliau?
Tikrai buvo sunkesnių asmeninių momentų, ieškojau išorėje, kas galėtų konsultuoti. Atrodė, galbūt reikia net keisti veiklą. Galiausiai supratau, kad mano įmonė tokia didelė ir aš galiu čia daryti, ką noriu (šypsosi). Turiu omenyje, aš čia galiu užsiimti kokia tik noriu veikla, kuri man teikia džiaugsmo. Pavyzdžiui, visada vaikystėje žavėjo animacija, taigi dabar pats režisuoju animacinį serialą „Fire Spike“ ir mums visai gerai sekasi (šypsosi). Taip pat po darbo turiu ir vadinamų savo „būrelių“: mokausi kurti elektroninę muziką, mokausi groti pianinu, gitara, žaidžiu futbolą.“
MONIKA: „Ir tikrai labai labai daug keliaujate, visą pasaulį, regis, jau aplankėte.“
TOMAS: „Tai dabar jau nedaug (šypsosi). Iki sūnaus gimimo tikrai be proto daug keliavome, net buvo jau jausmas, kad visos šalys tokios vienodos tapo (šypsosi). Visgi gerai tos ribos. Kai dabar galime mažiau keliauti, pradėjome tas keliones ir labiau vertinti. O, žinai, koks didžiausias man malonumas? Išnaudoti savo smegenų galias. Esminė taisyklė, kad veikla turi būti ne per lengva, kad nebūtų nuobodu, bet ir ne per sunki, nes greitai tokią veiklą mesi. Muzikos kūrimas ir scenarijų rašymas animacijai man šiuo metu yra patys įdomiausi galvosūkiai, kur aš patenku į tą vadinamą ‘flow’ būseną. Tada viskas aplinkui išnyksta, laikas bėga nepaprastai greitai. Dar ką atradau tai, kad filantropija ir davimas kitiems yra didžiausias džiaugsmas. Faina dalintis. Kad ir mes va čia kalbame, gi tikrai abu negaištume savo šeštadienio poros valandų, jei abiem nebūtų tame faina.“
MONIKA: „Ką pabaigai patartum žmonėms iš savo patirties?“
TOMAS: „Jei lėksi, lėksi ir nesustosi pamąstyti, taip ir niekada nesuprasi, kiek nesąmonių pridarai (šypsosi). Labai svarbu kartais sustoti, apmąstyti dalykus, tokį net ir dekonstravimą padaryti ir pasižiūrėti, kas iš ko susideda, kas kaip veikia. Ir, Monika, niekaip nesupratu, kaip galima neabejoti savo tiesa? Nuolat abejokime bet kokiomis savo tiesomis (šypsosi).“
MONIKA: „Tavo frazę, kad jei lėksi, lėksi ir nesustosi, tai niekada nesuprasi, kiek nesąmonių padarai, man norisi išrašyti, kaip antraštę (šypsausi). Ir, žinai, Tomai, kai tu pasakojai apie savo, eina sau, milijoninį, didžiulį verslą, man skambėjo, kaip ‘so simple’…
TOMAS: „Taip ir yra, Monika…“
MONIKA: „’Wow’, lieku kiek užgniaužusi kvapą. Ačiū tau, Tomai, už jaukų pokalbį ir įžvalgas, turėsiu ir aš apie ką pamąstyti.“
