Mano istorija

Žmona. Dukart mama.

ICF
A member of International Coach Federation
Leader as a coach ACSTH
mokymai (sertifikatas)
COACHING ESSENTIALS
mokymai (sertifikatas)

Gyvenau kitų akimis svajonių gyvenimą. Atrodė, ir esu laiminga.

Visgi, nors aplinkui buvo daugybė žmonių: pozityvių, geranoriškų, mane mylinčių, jaučiausi emociškai vieniša. Ilgai nedrįsau sau to pripažinti, apgaudinėjau save. Kaip gali būti kažkas ne taip, kai juk taip viskas gerai?

Nebyliai klausiau savęs, kiek dar kompanijos dovanotų kelionių į Ameriką man reikia, kad pajusčiau tai, dėl ko tikrai verta gyventi? Kiek dar kompanijos dovanotų atostogų į Malaiziją, Mauricijų reikia? Kiek dar įsisegti briliantinių apdovanojimų? Ar kažką pakeistų porą metų naujesnis rožinis „Mercedes – Benz” automobilis? O aukštesnis statusas? Dar daugiau scenos ir pripažinimo? Didesnė sąskaita?

Ir ar tai viskas? Atsikeli ir „varai”? Toks tas gyvenimas? Atrodai vis puikiau, viskas tik gerėja, o jautiesi, hmmmm, pati nesupranti kaip. Tiesa, kelionėse rasdavau tą ramybę, džiugino ir įveikti iššūkiai, o po to vėl: atsikeli ir „varai”. Ir negi tai viskas? Toks tas gyvenimas? Negi tik tiek? Kur dingo tas jausmas, kai širdis pasiutusiai džiaugiasi? Negi tik per atostogas ir tada, kai rezultatai pasiekti? O kasdien? Aš taip pavargau visą laiką būti stipria ir tvardytis. Aš taip pavargau būti tokia, kokia reikia būti.

Matyt, nieko ir nebūčiau keitųsi…, bet netikėtai, sustojus širdžiai mirė mano tėtis. O aš vis tiek norėjau dar geresnių rezultatų profesinėje srityje. Tam ir samdžiau sau koučingo specialistą metams.

Vėliau, po pusantrų metų nuo tėčio mirties, mirė ir mano mama, sirgusi onkologine liga. Va tada, o jei iš tiesų, tai dar ankščiau, prasidėjo etapas, kai aš uždaviau sau 1001 klausimą ieškodama gilios ir tikros vidinės ramybės.  Ir radau ją.  Nebuvo lengva, tuose procesuose buvo daug ašarų, pasipriešinimo, nesupratimo, pykčio. Žinote, jei atvirai, mano vidinė ramybė atėjo iš milžiniško vidinio chaoso, triukšmo ir pasimetimo viskame. Taip atrodo, kad visiems viskas gerai, o kas čia su manimi darosi? Mes taip mažai kalbame apie tai, kas mums iš tiesų skauda ir kaip mes iš tiesų jaučiamės, dėl to vienišumas tik didėja. Jausmais (ir neigiamais taip pat) reikia dalintis, per sunku vienam.

Galiausiai supratau, kad jaustis laimingu ir turėti tai, kas turėtų daryti mus laimingus, yra skirtingi dalykai. Svarbūs abu.

Dabar nuoširdžiai tikiu, kad mano abiejų tėvų mirtys nesulaukus net šiašiasdešimties turi prasmę: kad aš gyvenčiau geriausią įmanomą SAVO gyenimą ir būčiau didžiausiu įmanomu indėliu į kitus. Man už viską svarbiau tapo GYVENTI GYVENIMĄ IR ĮKVĖPTI TUO.

O koks tas didžiausias mano indėlis į kitus? TIKRI pokalbiai. Ne ne, ne tie, kuriuose aš turiu asmeninių interesų, kad žmonės augtų mano ar kokioje nors kitoje kompanijoje, nes už tai aš gaunu pinigus, dovanas. Ne tie.

O tie, kuriuose vienas žmogus yra už kitą žmogų. Esate laimingi, jei turite šalia tokių žmonių. Aš neturėjau iki savo koučingo specialisto.

Man to taip trūko, tų tikrų pokalbių… Erdvės, kur galėčiau ateiti ir palikti visus savo „kostiumus”, pareigas, kur galėčiau kalbėti apie tai, kas iš tiesų man neduoda ramybės. Tikiu, kad kiekvienam reikia TO žmogaus, kuris yra UŽ TAVE. Ir ne šiaip, o pagal International Coach Federation (ICF) kompetencijas.

_________

Tiesa, viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl sustabdžiau savo ankstesnę veiklą tarptautinėje „Mary Kay” kosmetikos kompanijoje ir buvo ta, kad noriu ir galiu padėti asmenybėms (jų komandoms) augti be jokių asmeninių interesų.  Ar jie nori augti kosmetikos kompanijoje, ar kitoje – man turi būti nesvarbu. Tai buvo neįmanoma, kai aš buvau suinteresuota, o buvau, kai buvau grupės lyderė.

Man nereikia kitų pokyčio, bet aš įsivaizduoju pasaulį, kuriame daugiau ramybės, aiškumo ir laisvės! Pasaulį, kuriame daugiau vis labiau mylinčių ir vis laimingesnių.