#dirbantiemssuSAVIMI tikriausiai įdomu, kaip kiti tą daro. Žinoma, mąstymo partnerystės procese konfidencialumas riboja tokius pasidalinimus. Net ir nuasmeninta soc. tinkluose pamatyta istorija tam, kieno ji yra, dažnai, tikėtina, gali sukelti šlykštoką neteisybės jausmą su tokiomis ar panašiomis mintimis: „tai mano patyrimas, tai labai asmeniška, man tai brangu, aš nenoriu, kad tuo dalintųsi jokia forma, kol pats nenuspręsiu kitaip.”
Tačiau gal bus įdomu paskaityti apie Monika Šliupienė, ACC (šypsena). Kaip ji dirba su savimi? Ar pati naudoja tai, kaip dirba su kitais? Ar ji pati mąsto kartu su specialistu?
MONIKA: „Visai neseniai, vasario 21 d., turėjau paskutinę savo sesiją iš 25 sesijų ciklo. Šis 25 sesijų ciklas truko 3 metus. Toks buvo mano poreikis. Aš norėjau ilgo laikotarpio kontrakto su tuo pačiu specialistu. Nenorėjau blaškytis, tikiu, kad pastovumas gali duoti didesnį gylį ir esmingesnius pokyčius (o dabar ir žinau iš psichologijos studijų, kad tie kurie naudoja strategiją „čia ateisiu, čia neateisiu“ greičiausiai turi susiformavusį nesaugų prieraišumo tipą). Be to, maniau, gi visada galiu ciklą nutraukti ir atgauti sumokėtus nepanaudotus pinigus. Pamenu, kad mokėjimą atlikau mūsų su specialistu darbo pradžioje. Mokėjau už visas sesijas iš karto. Tuo metu atrodė, kad tai didžiulė pinigų suma. Iš pradžių sesijos vyko dažniau, kartą ar du per mėnesį. Po to tarp sesijų praeidavo ir 2-3 mėnesiai. Paskutines savo sesijas book’indavausi maždaug kas pusmetį. Taip jaučiau norinti. Man labai svarbu buvo žinoti, kad galiu turėti tokius pokalbius apie save ir kartu stebėti, kaip aš be jų. Kiek jau pati galiu sau kokybiškai (ne vienpusiškai) reflektuoti, kiek galiu pati save stiprinti ir sunkiais momentais kapstytis, padėti sau. Beje, renkantis specialistą aš labiausiai pasitikiu savo nuojauta. Taip, man svarbūs yra kvalifikaciniai „ženkleliai”, bet jie antraeiliai. Tikiu, kad giliai viduje mes iš anksto žinome, ko būtent mums reikia ir subtilūs jutiminiai virpesiai labai gerai tai signalizuoja. Nors visgi galiu įvardinti vieną kriterijų, kuris man labai svarbus renkantis specialistą. Aš turiu jausti, kad galiu prie šio žmogaus verkti. Tai nereiškia, kad aš verksiu, tai reiškia mano galimybę tą daryti. Gal ir keistai skamba, bet taip yra. Kelis specialistus atmečiau vien dėl to, kad bent jau iš pirmo žvilgsnio jie atrodė per „kieti“ man, prie jų aš negalėsiu būti kartais silpna, kartais beviltiška ar bejėgiška (mes visi tam tikrais momentais tokias emocijas jaučiame, tik ar pripažįstame yra kitas klausimas).
Per tuos trejus metus buvo visko. Buvo labai stiprių, daug ką keičiančių sesijų (pavyzdžiui, kai aš įsisąmoninau vis dar tenkinanti savo, beje, jau net nebesančių gyvų tėvų lūkesčius man). Buvo gana paprastų, be jokio stebuklo pokalbių. Buvo ir noras daugiau nebeateiti, nutraukti ilgo laikotarpio susitarimą. Pamenu, visaip kaip tuomet racionalizavau (gynybos mechanizmas). Dabar žinau, kad tai buvo iš vienos pusės kritiniai ir begalo sunkūs man momentai, iš kitos pusės paradoksaliai – daugiausiai ką keitę. Tik tuos esminius pokyčius neįmanoma iš karto pastebėti. Džiaugiuosi, kad tęsiau procesą ir tada, kai norėjosi atsitraukti. Džiaugiuosi taip pat ir dėl to, kad kalbėjau apie tai su specialistu, nepasilikau išgyventi to, ką patiriu, viena. Ko tikrai išmokau? Keičiant įsitikinimus, kas ir yra didžia dalimi mūsų asmenybės pagrindas, dreba po kojomis žemė. Ir kartu suprantu, kad gana naivoka būtų tikėtis kito kelio ateityje su tais pačiais ribojančiais įsitikinimais (su jais daug dalykų keičiami ir tuo pačiu, deja, daug dalykų kartojasi…). O tie, kas sako, kad „tu tik paleisk tą įsitikinimą ir viskas” arba yra gimę po laiminga žvaigžde, arba gyvena kažkokiame butaforiniame pasaulyje. Realybėje taip nevyksta, man nevyko.
Besiruošiant savo paskutinei sesijai aš braižiau savo gyvenimo žemėlapį ir daug kas taip gražiai nugulė į tris mano pieštus „burbulus” – AŠ, SANTYKIAI ir DARBAS. Tada pagalvojau, kad nors ir sumokėti pinigai už sesijas buvo dideli, aš dabar niekur negalėčiau padėti tokios sumos ant prekystalio ir įsigyti tokios AŠ, kokia dabar esu, tokių SANTYKIŲ su šeima, su draugais, su kolegomis, kokius dabar turiu, ir tokį man pasitenkinimą, prasmę, o kitiems, tikiuosi, irgi naudą kuriantį DARBĄ. Gal buvo verta, ką? Kažkur esu girdėjusi, kad geriausi dalykai pasaulyje yra absoliučiai nemokami, o antri pagal gerumą yra labai labai brangūs (šypsausi).
Dar pridursiu, kad nežinau, ar per tuos paskutinius trejus darbo su savimi metus tapau laimingesnė. Kartais, jei atvirai, daugiau man laimės teikė ankstesnis mano naivumas, per didelis negalvojimas ir impulsyvūs beatodairiški veiksmai. Dabar lyg adekvačiau suvokiu tikrovę (kad ir kas tai būtų), kiek aiškiau matau save, kitus, aiškiau mąstau bei esu prisiėmusi daugiau brandos reikalavimų (šypsausi). Jei pasitikėjimą savimi apibrėžtume, kaip gebėjimą numatyti savo elgesio pasekmes, tai taip, dabar daug labiau galiu pasitikėti savimi. Nors vis dar kartais taip norisi likti savo kokone (šypsausi).
Žinau, kad skaitydami šį tekstą pasigesite konkrečių mano metamorfozės pavyzdžių. Jų sąmoningai nepateikiu todėl, nes, pirma, jokios metamorfozės nebuvo. Aš nevirtau kažkuo kitu. Negaliu pasidalinti aiškiais „prieš” ir „po”. Tai buvo labai įvairiapusiškas, nelinijinis procesas. Man regis, pokyčiai vyko daug kur lygiagrečiai vienu metu ir jau man sunku tiksliai atsekti, kas ką kur įtakojo. Žinau, kad buvo judinama visa mano matrica. Kartais ir man pačiai atrodydavo per daug intensyvu. Antra, dvasinio virsmo procesai, kaip tikriausiai ir žinote, yra gana sunkiai aprašomi, juk kalbam ne apie reguliaraus sporto ar sveikos mitybos plano sudarymą, ką būtų pakankamai lengva aprašyti. Ne, ties tuo nedirbau savo sesijų metu. Šiuos dalykus jau buvau lyg susitvarkiusi ankščiau (beje, tai gali būti ir proceso netiesioginė pasekmė arba pati pati pradžia). Trečia, tai, ką aš vertinu, pavyzdžiui, kokybišką santykį su savimi, gebėjimą priimti savo šešėlinius aspektus, po truputį švelniai ištraukti tai, ką pati nugrūdau į pasąmonės užkaborius, ugdyti intuityvumą, kūrybiškumą, vis labiau ir labiau save atskleisti ir pan, gali nevertinti kiti. Po sesijų ciklo aš nebuvau paaukštinta ar kažkaip konkrečiai apdovanota, didelio iššorinio wow nebuvo, o ir tas vidinis wow nebuvo staigus ar tiesinis, jis buvo palaipsnis, su visais svyravimais aukštyn-žemyn ir, kaip jau minėjau, gana sunkiai aprašomas, net, sakyčiau, per jautrus ir per brangus man dalintis.
Ir šiuo savo pasidalinimu neraginu pradėti mąstymo partnerystė proceso, nes po to neįmanoma padaryti „unseen”. Pavyzdžiui, jei sesijų metų įsivardinsite sau, kad šį darbą jau išaugote, pasilikimas jame nesiekiant kažko keisti virs dar didesne kančia. Jei sesijų metu pripažinsite sau, kad Jūsų netenkina tam tikri, tarp jų ir romantiniai santykiai, reikės juos spręsti. Ir iš karto nebus geriau. Iš karto, labai tikėtina, net bus ir dar blogiau. Geriau bus tik ilgesnėje perspektyvoje. To turite norėti patys, pokyčio turite norėti patys. Ir tai nėra lengvas kelias. Be to, ir gan vienišas. Kai tai įsisąmoninau, subliuško ligtol puoselėti lūkesčiai ir tampo kiek lengviau.
Ką dar supratau iš savo darbo su savimi? Iš tiesų, paradoksas, mes labai labai bijome ir net kartais bėgame nuo to taip norimo savo kokybiško gyvenimo. A. Adleris labai labai daug rašė apie tai, kaip vis ir vis bandome gyvenimą priderinti prie savo viduje esančių mąstymo ir elgsenos šablonų (pavyzdžiui, vienas iš mano šablonų yra būti mažai, nelygiavertei, nuolat mokytis). Ir tam išnaudojame beprotiškai daug savo laiko ir energijos (pasiekiu tam tikroje srityje daug ir… nusprendžiu išeiti kitur). Pasak jo, išmintingiau būtų savo mąstymo ir elgsenos šablonus adaptuoti prie gyvenimo aplinkybių (mano atveju tai tikriausiai būtų drąsa būti lygiavertei, mėgautis pasiekimais, jaustis jų verta).
Džiaugiuosi, kad mano tobulėjimo kelias tęsiasi. Džiaugiuosi, kad dalį jo ėjau kartu su Leda Turai MCC, MA, MSc. Taip pat džiaugiuosi, kad mes ir toliau kartu partneriškai dirbame ir mūsų sesijos dabar jau po truputį tampa tokios, kaip būtų sesijos su vidiniu organizacijos kouču (šypsausi), kas, žinoma, turi ir savų pliusų, ir savų minusų.
Nuotraukoje gėlės yra padėkos simbolis. Esu begalo dėkinga sau, Lėdai ir kitiems, kas šalia manęs ir mano šviesoje, ir mano tamsoje.
Dar pridursiu tai, kad aš besąlygiškai tikiu, jog ne tik manyje, bet ir kiekviename mūsų yra bent maža dalelė, kurią traukia dar kolkas nauja ir nepažinta, kuri tiki, viliasi ir žino, kad gali daugiau ar kiek kitaip: prasmingiau, intuityviau, integraliau…
Psichoterapeutai sako, kad žmogaus noras tobulėti ir yra vienas lemiamų sėkmingo ar nesėkmingo proceso faktorių. Specialistas, kad ir iš kokios jis srities, yra tik katalizatorius, nes galiausiai žmonės ir dirba patys su savimi, ir išgydo patys save. Tikiu tuo.”