#dirbantiemssuSAVIMI
Kartais nereikia svarstyti – reikia veikti.
O kartais nereikia nei svarstyti, nei veikti.
Dar tiksliau – svarbu veikti kažką kitą.
Kaip tai? – klausiate smalsiai.
Taip, nors ir atrodo visai nelogiška atsiriboti nuo problemos, kurią norisi išspręsti, tačiau iš tiesų ši savybė būdinga giliai mąstantiems žmonėms.
Beje, tikriausiai pastebėjote, kad kūrybiškos idėjos, įžvalgos dažniausiai neateina tikėtinose vietose, tokiose, pavyzdžiui, kaip sėdint prie darbo stalo ir galvojant apie tai, kas rūpi. Kūrybiška mintis – tarsi pliūpsnis, nutinka staiga, kai vairuojame ar esame duše.
Gal esate skaitę ir apie verslininką, kuris, kai kažkas užstringa, grįžta namo nusimaudyti? Tam yra paaiškinimas. Ir Holmsas sako: „tai trijų pypkių išrūkymo trukmės uždavinys ir, prašau, penkiasdešimt minučių manęs nekalbinti“. Sprendžiant „trijų pypkių problemą“ reikia veikti kažką kitą, o ne tiesiog galvoti apie tai, kas svarbu.
Lengva, stimuliuojanti (ne per daug) veikla užima sąmoningą protą ir leidžia nukreipti mintis visiškai kita linkme. Tai tarnauja kaip inkubacijos periodas. Problema perduodama iš sąmoningo į nesąmoningą protą. Nesąmoningas protas yra geresnis problemos sprendikas. Jis neribotas, greitas, apima daug daugiau informacijas.
Kaip tai veikia?
Duodame tikslią užduotį (konkretų tikslą, bet be detalių) arba gerai padirbėjame mąstymo partnerystės procese (šypt) ir atsitraukiame, užsiimame ne per daug stimuliuojančia veikla.
Tinka ilgi pasivaikščiojimai. Tiesa, maudymasis po dušu tikrai siejamas su vaizdingomis mintimis, tik pagal tyrimus tai yra per trumpa veikla. Skaitymas yra pernelyg sudėtinga užduotis, nes mintys sugrįžta prie to, apie ką neturėtume galvoti ir mums niekaip nepavyksta jų sustabdyti. Poezija turėtų tikti. Ir, dėmesio, TV visai netinka. Matyt, ir naršymas telefonu.
Kokie pagrindiniai kriterijai šiai atitraukiančiai veiklai:
pirma, ji neturi būti susijusi su tuo, ką bandote atlikti;
antra, ji neturėtų reikalauti didelių pastangų;
trečia, tai turi būti kažkas, kas Jus domina, nes nuobodus protas bus vangus, kad rimtai mąstytų;
ketvirta, veikla turi Jus reikiamai atitraukti, tačiau ne tiek, kad kliudytų fone vykstančiai refleksijai.
Svarbu nepervarginti savęs, nes mažėja galimybės. Nors labai įdomu tai, kad mums geriau sekasi sręsti įžvalgos reikalaujančias problemas, kai esame pavargę (ar apsvaigę). Kaip manote kodėl? Tuomet slopinama mūsų mąstymo vykdmoji funkcija, taigi, informacija, kuri paprastai būtų laikoma atitraukiančia, prasmunka pro „filtrus“ ir mums pavyksta geriau įžvelgti tolimas asociacijas.
Esmė: jei aiškus yra tikslas ir atitraukianti veikla yra tinkama, mūsų prigimtinė (!) kūrybiško mąstymo sistema veiks automatiškai. Vaizdžiai tariant, jei duosim amunicijos, smegenys iššaus fejerverkus.
