#dirbantiemssuSAVIMI
Transformacija. Tik skambus žodis?

Monika Šliupienė: „Nežinau, kaip galėčiau tokią save pavadinti, bet dažniausiai aš pastebiu tam tikrus dalykus ir tik tada ieškau jiems mokslinio pagrindimo ar informacijos, kuri patvirtintų mano empirinius duomenis.

Lygiai taip buvo ir su mano trauminėmis patirtimis.

Jau po jų, atslūgus skausmui, aš niekaip negalėjau suprasti, kodėl mano gyvenimo kokybė vertinant visapusiškai ir bendrai (overall), nors ir ne iš karto, tačiau pagerėjo lyginant su tuo, kokia ji buvo prieš tas skaudžias gyvenimo patirtis. Juk tai skamba mažų mažiausiai nelogiškai, tiesa?“

O, pasirodo, yra tokia potrauminio augimo psichologijos sritis (R. Tedeschi, L. Calhounas). Joje tiriama, kaip įvairios trauminės patirtys (skyrybos, bankrotas, netektys, smurtas ir pan.) pastūmėja mus transformuoti save ir savo gyvenimą.

Kaip tai veikia?

Pirma, sugriaunama ligšiol įsivaizduojamo, tikėto gyvenimo istorija.

Antra, tai veda prie gilių ir ilgų apmąstymų siekiant susitaikyti, adaptuotis prie kiek naujasnės, netikėtos realybės ir ieškant nutikusių įvykių prasmių.

Trečia, trauma paverčiama tam tikru pranašumu ir įkvėpimu gyventi kiek kitaip. Tai reiškia, kad keičiasi mūsų vidinis naratyvas apie save.

Ketvirta, po truputį yra kuriama kiek kitokia gyvenimo istorija. Ji dažniausiai tampa daug tikslingesnė ir prasmingesnė.

Penkta, žmogus pajunta galįs papasakoti, kaip tas ar tie įvykiai pakeitė jo gyvenimą į gera.

Monika: „taip ir mano gyvenimo prasmė pasisuko visai kita kryptimi dėka mano skaudžių patirčių. Man prasminga tapo būti apmąstymo uostu su sunkiomis gyvenimo aplinkybėmis susiduriančias ir kiek kitaip trokštančiais gyventi. Juk aš irgi savo gyvenimo audroje stovėjau ne viena (ir iš dalies viena).

Tikriausiai panašiai taip ir aš iš siekiančios briliantinių apdovanojimų, scenos, prašmatnių darbinių kelionių po pasaulį, prestižo tapau visai paprasta, tyliai dirbančia (saistoma konfidencialumo ir profesinio etikos kodekso), kuri vertina kiek gilesnį, ne paviršutinišką santykį tiek su klientais, tiek su šeimos nariais bei draugais. Ir, kartais pagalvoju, kad jei dabartinį savo darbą būčiau rinkusis dėl pajamų, būčiau jau daug daug kartų išėjusi kitur (šypsausi). Mano patirtys lėmė ir mano sprendimą studijuoti universitete Psichologiją.

Nors ir gali neskambėti akivaizdžiai, TAMSOJE, t.y. ten, kur žvelgti baisiausia, dažnai yra ir mūsų šaltinis, mūsų esencija.

Jei ir Jūs keliavote per penkis potrauminio augimo psichologijos srities etapius, nuoširžiai norėčiau išgirsti Jūsų istoriją.

Pasidalinkite ja su manimi arba, jei jau laikas, ir su kitais, uždėdami grotažymę“ – #dalinuosisavoistorija