Kiek ankščiau (šiaip rašau antradieniais) ir gal kiek asmeniškai.
Tikiuosi, mano žodžiai įkvėps suvokti ir priimti, tikėti ir kurti.
Vėl ir vėl.
___________
Monika Šliupienė, ACC: „Mano antrajai dukrai dabar šešeri. Ji rugsėjo mėnesį bus pirmokė.
Belankant priešmokyklinę klasę, vieną niekuo neišsiskiriantį rytą man atvedus ją į mokyklą, tarpduryje išgirdau mane šokiravusią žinią: mano dukrai, tikėtina, yra disleksija. Kaip šiandien pamenu, kiek stipriai padažnėjo mano širdies ritmas ir akys apsiblausė ašaromis.
„Kodėl tokius dalykus reikia pranešti taip, kaip jie buvo pranešti? Juk turėtų tam būti koks nors geresnis būdas, ką?“ – iš pradžių klausiau savęs.
Po to klausiau savęs, kodėl tai nutiko mums? Lyg bėdų ir taip būtų maža.
„Gal ir aš maišiau tas raides ir visai gerai dabar gyvenu?“– bandžiau prisiminti.
Nors ir buvo nemalonu, nepatogu, norėjosi desperatiškai pulti veikti, stengiausi išjausti visas kilusias emocijas ir tuo pačiu priimti tai, kas yra.
Po kurio laiko atsirado dėkingumas mokytojai už galimybę laiku, o gal net ir ankščiau (nes toks mokymosi sutrikimas ankščiausiai oficialiai gali būti nustatytas pirmoje klasėje) reaguoti: suprasti, kas vyksta, priimti, atrasti tikėjimą, padėti dukrai ir prašyti kitų (mokytojų, logopedės) pagalbos.
Šiandien mano dukra jau po truputį skaito įprastą tekstą (ne tik atskirus didžiosiomis raidėmis parašytus žodžius) ir yra labai daug kuo pasidžiaugti. Ir kartu suprantame, kad tam tikri mokymosi sunkumai dar gali būti priešakyje.
Kaip tai, ką pasakoju, gali sietis su mumis jau senų seniausiai skaitančiais ir to gebėjimo, kaip ir daugelio kitų tapusių automatiniais (energijos nereikalaujančias) net nevertinančiais?
Nors disleksija yra ir psichologinis reiškinys, kol kas dar nežinau, kaip būtent funkcionuoja šį mokymosi sutrikimą turinčios smegenys, bet iš raidos psichologijos išmokau, kad tiek vaikai, tiek ir suaugusieji (su kurias aš ir dirbu) turi percepcinę-motorinę integraciją. Kas reiškia, kad suvokimas ir veikla yra glaudžiai susiję – tai nėra atskiros funkcijos. Ir, kaip sakė dėstytoja, mes suvokiame, kad galėtume veikti, ir veikiame, kad galėtume suvokti (galima perfrazuoti ir su neiginiais).
Man ši mintis labai rezonavo. Manau, ši dvipusio ryšio seka ir leido mano dukrai sparčiais žingsniais progresuoti skaityme. Taip pat prisimenu ir savo kelią, kaip augau ir daug ką keičiau suvokimu po veiksmo, veiksmu po suvokimo. Vėl ir vėl.
MĄSTYMO PARTNERYSTĖ labiau įgalina suvokti.
Ir, beje, dalykų papudravimas, pamaskavimas ar neigimas, kad ir su pačiomis geriausiomis intencijomis, dar nėra ilgalaikėje perspektyvoje man ir tikriausiai kitiems, kuriuos tai lietė, išėjęs į gera. Aš už daugiau tikrumo, įskaitant ir socialinius tinklus, bet, žinoma, jais neapsiribojant. Kartu suprantu, kad tuo metu galime tik taip, kaip galime. Kitą kartą, tikėtina, galėsime geriau.“
