#dirbantiemssuSAVIMI
Mūsų aplinka nėra stabili, joje labai daug nežinomųjų. Be galo greitai daug kas keičiasi. Ir užtikrintumas kuo toliau, tuo, regis, mažėja. Pastarieji įvykiai (pandemija, karas, infliacija) tik dar labiau tai patvirtina.

Ar mes galime sukurti stabilesnę aplinką? Ar stabilesnį verslą, gyvenimą? Iš dalies taip, iš dalies ne.

Ką tikrai galime, tai kurti kiek stabilesnį SAVE nestabiliomis, neužtikrintomis sąlygomis. Kaip?

Pirmiausia neprikaupiant įtampos įtemptu laiku. Įtampa kaupiasi mūsų mintyse, mąstyme, tada perduodama kūnui.

Kažkoks įtampos kiekis, jei jis laikinas, gali mobilizuoti, ir, žinoma, yra naudingas, bet per didelis ar nuolatinis stresas kenkia ne tik užkirsdamas kelią kokybiškiems, inovatyviems taip reikalingiems tuo metu sprendimams, bet ir daro didelę, kartais net nebeatitaisomą žalą mūsų sveikatai.

Kaip nekaupti įtampos mąstyme? – girdisi nebylus Jūsų klausimas. Šiek tiek keisti mąstyseną (su kuo ir dirbama mąstymo partnerystėje). Kas siūloma šį kartą?

Dažnai, deja, mūsų mąstysenoje nelieka vietos sudėtingumui ir niuansams. Iš ten ir kyla daug įtampos.

Apie kokius sudėtingumus ir niuansus kalbama?

Mes ne visada arba ne pakankamai gebame suprasti poliariškumus ir sąsajas, kas kaip yra susiję, paradoksus, kt. (trūksta sisteminio mąstymo ir matymo).

Be griūties, dažnai nebūtų statybų. Be priešinimosi, nebūtų vienijimosi. Ir atsiskleidimas dažnai ateina iš užsidarymo. Pradžia iš pabaigos. Pabaiga iš pradžios.

Daug kas yra susipynę, persipynę tiesioginėmis ir netiesioginėmis sąsajomis. Tik kiek tuos dėsningumus gebame pastebėti?

Taip, ir stabilumas ateina iš nestabilumo. Be to, kai supranti, kad nestabilu, tampa kiek stabiliau, tiesa? Kai supranti, kad neaišku, tampa kiek aiškiau, tiesa?

O kas jeigu sugebėtume nesipriešinti nestabilumui, neaiškumui, kt. o juos priimti? Leisti būti? Ir iš to mokytis.

Paradokso neįmanoma logiškai ar racionaliai išspręsti, išmąstyti, jo egzistavimą reikia priimti. Priimti tai, kad dauguma dalykų, net ir priešpriešinių koegzistuoja kartu vienu metu.

Svarbu gebėti laikyti mintyse dvi ar daugiau vienai kitai prieštaraujančias idėjas kartu ir vis dar sugebėti funkcionuoti, neišprotėti (šypsena).

Pavyzdžiui, metaforiškai kalbant, pūlinio išspaudimas yra ir labai skausmingas, ir tuo pačiu tam tikrą palengvėjimą kuriantis. Arba, pavyzdžiui, gimdymo patirtis (mamos gal pritars): tikriausiai nelabai galiu prisiminti mažiau fiziškai skausmingos patirties (antrą vaiką gimdžiau be nuskausminamųjų, nes jiems jau nebebuvo laiko), tačiau kartu nelabai galiu prisiminti ir kito tokio lygio palaimos man suteikusio įvykio. Ir tos palaimos vargu, ar būtų buvę be sunkesnių paskutinių nėštumo savaičių bei tokio vos vos eigoje besikomplikavusio gimdymo.

Arba dar vienas pavyzdys, kad aš esu saugi, rami, laisva ne tada, kai vaikštinėju kažkur Vokietijos kalnuose, o tada, kai turiu daugybę atsakomybių ir jose gebu jaustis saugiai, ramiai, laisvai. Galiu būti ir kūrybiška, ir disciplinuota kartu. Galiu vykdyti, ir inovuoti.

Pavyzdžius galima būtų tęsti.

Jei mes turime pakankamai sudėtingą, kompleksinę mąstyseną, gebame būti neįsitempę net įtampoje. Na, nes žinome, kad daug kas laikina, praeina, klaidos gali vesti į pamokas, žlugimas į klestėjimą, o tikroji dalykų reišmė ir prasmė juk, tikėtina, paaiškės tik vėliau.

Negalime perdaug supaprastinti to, kaip sistemos, verslas ar juolab žmogus funkcionuoja. Turėtume likti pakankamai smalsūs tam pažinti, vėl ir vėl iš naujo, dalykai keičiasi.

Tačiau tai nenutinka savaime. Refleksija raštu, dialogas su atitinkamu specialistu kritiškai svarbūs tam, kad gebėtumėme kompleksiškai, sistemiškai mąstyti ir ugdyti metakognityvinius gebėjimus: stebėseną, monitoringą, savimonę, savireguliaciją, kt.