#dirbantiemssuSAVIMI
– Mano savivertė žema.
– Mano savivertė aukšta.
– Mano savivertė adekvati.
– Mano savivertė nestabili.

Tai dažniausia, ką Monika Šliupienė yra girdėjusi apie savivertę.

Kai paklausia, kas yra savivertė? Girdi atodūsį… ir „ech, juk tai teigiamas ar neigiamas savęs (ne kitų tavęs) vertinimas”. Tas suvokimas, kad ne kiti vertina, o pats, kiek išlaisvina.

Ir kartu, žinoma, negalime paneigti kitų įtakos mūsų savęs vertinimui. Ypač turint omenyje, kad maždaug nuo septynerių-aštuonenių metų mes pradedame ne tik elgtis, bet ir mąstyti socialiai net tada, kai esame vieni.

Savivertė taip pat yra ir savosios vertės pojūtis.
Ir tai svarbus asmenybės darinys.
Jis atlieka mūsų elgesio ir veiklos vidinio reguliavimo funkcijas.

Įvertinti save, reiškia pa(si)lyginti su kažkuo, kažkokiu atskaitos tašku.
Turėkime omenyje klausimą, o su kuo lyginu? Tai lemia vertinimą.

Be to, yra mažiausiai PENKI savivertės aspektai:

– būsena (state) / bruožas (trait);
– įsisąmoninta / neįsisąmoninta;
– kognityvi (apmąstymas) / afektinė (emociniai išgyvenimai);
– bendra / konkreti;
– reali / parodomoji (kokį noriu, kad mane patirtų).

Taip pat svarbus yra ir savivertės kėlimo šališkumas (self-enhancing bias). Tai – tendencija rinkti ir interpretuoti informaciją apie save taip, kad ji būtų kuo labiau teigiama mums. Prisiminimai irgi yra tendencingi.

Ir… kai kitą kartą pasidarysite karšto gėrimo (pavyzdžiui, metų sandūroje) ir klaidžiosite savęs vertinimo mintyse, nepamirškite ir šių minėtų mąstymo pjūvių.

Nes kuo sudėtingesnis mūsų mąstymas, tuo mažiau ekstremalios mūsų išvados. Kuo daugiau informacijos turime apie kažką, tuo tikslesnį ir mažiau kategorišką samprotavimą galime daryti.