#dirbantiemssuSAVIMI
Monika Šliupienė „Kadais man įstrigo keli žodžiai. Viena be galo talentinga, man autoritetinga moteris pasidalino, kad jai labai patinka šokiai (ar joga, tiksliai neprisimenu), nes… ten ji gali nemąstyti.

Taip, yra mąstymas. Pozityvus, negatyvus, strateginis, sisteminis, kritinis ir pan.
Ir yra nemąstymas.

Tyla su savimi, o ne pokalbis, man palaipsniui tapo vis labiau ir labiau prasminga.

Kada Jūs esate be minčių? Kada nemąstote?

Netikiu pastangomis būti be minčių.
Tikiu, kad tai gali vykti gyvenime ir yra labai naudinga.

Kada aš be minčių?
Kai kartoju mantrą (myliu Tave, aš atsiprašau, atleisk man, ačiū).
Kai stebiu gamtą: uostau, tyrinėju akimis, jaučiu vėją, liečiu.
Kai stebiu vandenį, girdžiu, kaip jis bėga.
Kai medituoju.
Tai neilgi tarpeliai, kai dėmesys sutelktas.

Kai vaikštau viena, aš turiu minčių, bet jos būna… kitokios.
Ne visą laiką, bet jogoje aš be minčių, nes nėra kada: kvėpavimas, tempas, tik užsimąstau ir, žiūrėk, ne taip kažką darau. Manau, taip sudėliota ne šiaip sau, tikrai ne šiaip sau.

Keliaujant mintys ramios, darbai palikti nuošalyje, o dar aplinka nauja, įtraukia.
Prie jūros…
Kalnuose…
Kodėl ten taip gera?
Kaip Jūs manote?
Nes mąstymas nurimęs, daugiau vietos lieka pojūčiams.
Klausant muzikos… ypač be žodžių, galima turėti tarpus be minčių.

Pabandykite kartais būti buki.
Na, uostyti maistą, apelsinus…
Gėles.
Žiūrėti į žvakės liepsną, ugnį… šalia esantį.
Tai akimirkos, kai natūraliai nėra minčių.
Susitelkti į kvėpavimą, į širdį, kaip ji plaka, ką jaučiame kūne. Kiek daug dalykų tada tampa nebesvarbūs, juk esu gyvas, kvėpuoju, ar ne tai svarbiausia?

Minutė kita be minčių man reiškia minutę kitą poilsio.

Ir dirbti stengiuosi iš tylos.
Netikiu, kad nors vienas įspūdingos vertės meno kūrynys yra sukurtas galvojant, ar čia bus gažu ar negražu. Kuriama jaučiant, dažnai vadinamojo srauto (flow) būsenoje, kai nebelieka laiko pojūčio, minčių, o mes pilnai įsitraukę ir po to patys truputį net stebimės, kaip mums taip pavyko? Kas čia buvo?

Atpažįstate?

Kartais man subjektyviai (niekas man to nesakė) atrodo, kad mano klientai man ir moka dalinai už tylą. Už tas akimirkas, kai gali pabūti netrigerinami. Ypač, kai gyvenimas begalo trigerina.

Kokie yra Jūsų būdai rasti vidinei tylai?

Ir pastebėkime, kai trūksta vidinės tylos, esame dažnai net ir žiaurūs sau, smerkiame griaužiamės, kaltinam, ne? Džiaugiuosi, jei ne, labai džiaugiuosi.

O iš tylos jau vidinis dialogas visai kitoks: nurimęs, priimantis, mylintis… pirma, save.”