Mano kovo mėnesio kelionė į Ispaniją dabar jau atrodo, kaip gana tolimas malonus prisiminimas (parašysiu gal dar apie tai).
Grįžusi turėjau nemažai sesijų su klientais, dirbau „L-CON Global” organizuojamuose vidiniuose (užsakovo įmonės viduje) „LeaderShift” mokymuose, universitete dariau naujausių mokslinių straipsnių tyrimą ir jo pristatymą tema „Nuo ko priklauso savikontrolės vystymasis viduriniojoje vaikystėje?”. Dar rašiau koliokviumą, kurio metu gavome asmenybės aprašymą (case) ir turėjome remiantis keliomis asmenybės psichologijos teorijomis pateikti tam tikrus atsakymus į klausimus.
Dėl laiko trūkumo buvo kilusi mintis mažiau rašyti tekstų (ir rašiau mažiau) bei mažiau dalintis soc. erdvėje savo samprotavimais.
Ir tuomet, tarsi tikslingas mano minčių bumerangas, potencialus klientas užsiregistravo „cheminei” sesijai dėl mano tekstų (pasirodė gilūs, išgyventi), tada esama klientė paminėjo, kad svarstė ir apgalvojo vieną (ne tris) laimingiausią savo gyvenimo dieną. Dar el. pašte (ne viską iš karto sužiūriu) randau porą laiškų, kad gavėjams patiko mano augimo kelionės aprašymas. Grįžtamasis ryšys man svabus, labai ačiū už jį.
Visgi galbūt reikšmingiausia yra tai, kad man pačiai yra svarbus rašymas. Tai tam tikra prasme yra mano realizacijos priemonė. Visada kiek švelniai pavydėjau tiems, kas taip gražiai, sklandžiai moka dėstyti naujesnes jiems patiems (ne tai, kas iš anksto paruošta ar daugybę kartų apgalvota) mintis žodžiu. Man geriau sekasi rašyti. Kažkada galvojau, kodėl taip yra? Rašant aš, matyt, atsiriboju nuo kitų manęs vertinimo. Gal rašant aš ir esu labiau savimi? Ir po truputį tą „labiau savimi” galiu atsinešti ir į realų santykį?
Koks moralas čia? Pauzė ar atstumas nuo kažko gali keisti santykį su tuo reiškiniu (ar subjektu). Pirma, tas pokytis vyksta mintyse.
Ir žemiau vienas klausimas susimąstymui.
#dirbantiemssuSAVIMI
Monika Šliupienė, ACC: „Universitete tyrinėjome bent kai kurių dėstytojų gan prieštaringai dėl neva nepakankamo empirinio pagrindimo ir dvasinių atspalvių vertinamus C. G. Jungo tekstus bei jo sukonstruotą asmenybės teoriją.
Man tuose seminaruose buvo ižvalgos momentų.
Aš žiūriu į C. G. Jungo modelį ir galiu paaiškinti savo vystymosi ir augimo kelią. Man tas modelis atsako į daugelį klausimų: ką ir kodėl buvau išstūmusi į pasąmonę ir kas vis sutrigerinus išlįsdavo su dideliu emociniu krūviu? Kokiomis funkcijomis ir motyvais naudojausi (vis dar, manau) sąmoningu lygiu, o kokias vėlgi buvau nugrūdusi giliau? Kaip tai veikė mano santykius ir bendravimą? Kaip veikia archetipai? Kaip jie padėdavo man kritiniais momentais, kaip pats C. G. Jungas sakė, labiau būti pačiai savimi?
Man labai labai įdomus C. G. Jungo asmenybės formavimosi modelis. Regis, jis gali būti puikiu savianalizės įrankiu.
Net gana netikėtai gimė mintis organizuoti mąstymo partnerystės g r u p ę , kad galėčiau pasidalinti šiuo modeliui, šiek tiek, kaip pavyzdžiu, papasakoti apie savo kelią ir kviesti tada dalyvius analizuoti šio modelio pagrindu save įvairiais įvairias pjūviais.
Dar neorganizuoju, nekviečiu.
Dabar dalinuosi tuo, kas galbūt skatins susimąstyti.
Sutikite, kad labai dažnai ieškome to, kas trigerina, kitaip – paleidžia vieną ar kitą mūsų automatinę (reaktyvią) ne visada adekvačią situacijai elgseną. Ar galite prisiminti tuos momentus, kai sunku buvo save kontroliuoti? Kai atrodė, kad veikia kažkas kitas, o ne mes patys? Ir kalbama ne tik apie neigiamus dalykus. Kalbama ir apie teigiamus dalykus, pavyzdžiui, sunkiai kontroliuojamą trauką kažkam padėti.
Buvo įdomu klausytis, kaip asmenybės psichologijos seminarus vedanti dėstytoja kvietė žiūrėti giliau: esmė yra ne trigeris, jis tik šautuvo gaidukas – iššauna juk parakas. Kas yra parakas!?
Jei pakankamai ilgai ir nuosekliai stebėsime save (tarkime rašant), galėsime atsekti tam tikrus dėsningumus, pradėsime pastebėti, kad situacijos yra linkusios pasikartoti, susidaro taip vadinami užburti ratai. Pastebėti ir yra pirmas žingsnis.”
