Tikriausiai esate girdėję tokį linksmą pasakymą, kad kai moters paklausi, ko Tu nori ir išklausai, būtina paklausti jos dar kartą, ar tikrai Tu to nori? Jei atsakymas neigiamas, tada reiktų klausti dar kartą, ko ji nori? Ir vėl klausti, ar tikrai? Ir taip tęsti tiek, kiek reikalinga.

Kalbama apie moteris, bet neišskirkime ir vyrų.

Šis pasakymas gana neblogai iliustruoja, kaip mes esame linkę savo poreikius tenkinti netiesiogiai, t.y. prašome (žodžiu ar konkliudentiniais veiksmais) vieno, o iš tiesų norime visai ko kito. Po to pykstame, kai negauname tai, ko norime (šypt).

Panašu į žaidimus, kuriuos žaidžia žmonės, tiesa? Taip ir yra, mes linkę kiek žaisti.
Tiesa, neintensionaliai.

Pamenu, prieš daugybę metų, aš esu kelis kartus nenuėjus į pasimatymą, nors to labai labai norėjau ir vietoje to, kad nuoširdžiai pasakyčiau kvietusiam asmeniui savo dvejones, abejones ir baimes bei jas kartu aptartume, išsiaiškintume jų realumą, aš paprasčiausiai dingau (ech, tas šlykštus savęs apgavystės jausmas).

Taip pat pamenu, kad ne kartą elgiausi negražiai (šaukiau, pykau), nors viduje norėjau, kad mane tiesiog apkabintų ir pasakytų: „Tu ne viena, aš šalia“. Nesugebėjau būtent to paprašyti, nesusigaudžiau pati savo noruose, o tikėjausi, kad kitas tą galės padaryti už mane.

Manau, esu gana rūpestinga, pakankamai gerai jaučianti subtilius žmogiškojo bendravimo niuansus, gebanti atliepti kito poreikius ir to paties tikiuosi iš kitų, t.y. kad kiti irgi supras subtilius mano kalbos ir judesių niuansus bei atitinkamai reaguos, tačiau kartais tai nutinka, o kartais nenutinka. Jei paprašysiu, irgi nėra garantijų, kad gausiu tai, ko noriu. Jei nepaprašysiu, didesnė tikimybė visgi yra, kad negausiu.

Arba dar vienas pavyzdys galėtų būti apie darbus ir davimą daugiau, nei Tavęs prašo ar yra susitarta. Aš bene šventai buvau įtikėjus tuo, kad svarbu duoti nesavanaudiškai ir Tau sugrįš atgal dešimteriopai. Taip, gal ir sugrįš dešimteriopai, o gal ir nesugrįš iš viso, todėl gal geriau susitarkime iš anksto, kaip tiktų abiems? Ypač turint omenyje, kad tuos pačius dalykus galime dažnai vertinti skirtingai, o skirtingus – tapačiai. Taip, aš tikiu „extra mile“ filosofija, tai gali būti kartais itin naudinga ir reikalinga, tačiau taip pat tai kartais tik didina nusivylimą, ypač jei po to yra kokių giliau pakastų poreikių.

Be to, iš pradžių ir dirbdama darbą, kurį dirbu dabar, maniau, kad jausiuosi laiminga ir pan., kai prisidėsiu prie kitų gerovės. Taip, tai iš dalies tiesa. Negalėčiau dirbti to, kas nėra naudinga žmonėms, juolab jiems kenkia, tačiau savo laimę susieti su kitų jausena yra kiek pavojinga ir ne visai naudinga man pačiai. Juolab, kad kai kurie naudingi dalykai iš pat pradžių gali jaustis ne tik, kad ne ok, bet ir gana šūdinai. Kažkuriuo metu pripažinau sau, kad dirbu darbą, kurį dirbu, dėl savęs, ne dėl kitų. Nežinau, kaip tai priimsite, bet tai tiesa – man gera tą daryti, aš tai renkuosi. Ir jei kitiems tai irgi reikalinga – perfect, jei ne, tai mano problema ir aš einu ieškoti kito darbo (šypsausi).

Dar juk galima bandyti kiek įsislaptinus atitikti kitų įsivaizdavimą apie save ar savo susikurtą paveikslą, kaip nori, kad būtum matomas, nors po velnių, kiek daug energijos ir laiko tai atima, o ir neaišku, kada sugrius tas netikras kortų namelis. Arba galima pripažinti, kad kai ką gali, o kai ko negali, kai koks esi, kai koks dar galbūt gali būti ateityje, o kai koks nesi ir tikriausiai niekada negalėsi būti.

Tai keli netiesioginių poreikių tenkinimo pavyzdžiai. Šalia buvo ir šiek tiek pasiūlymų, kaip tą daryti labiau tiesogiai.
Kaip dar atrodytų labiau tiesioginis poreikių tenkinimas?

„Žinai, aš noriu su Tavimi pasikalbėti ir man reikia, kad Tu mane išklausytum nepertraukdamas, nepatarinėdamas ir viduje noriu būtent to, kad mane išklausytų nepertraukiant ir nepatarinėjant.“

Arba po to, kai draugė tris valandas dalinasi apie save, sakyti: „ačiū už Tavo pasidalinimus, man buvo svarbu Tave išgirsti, dabar labai norėčiau, kad išgirstum ir mane.“

Ir sudarant sutartis su partneriais iš pat pradžių įsivardinti sau ir kitam, su kuo negali sutikti ir bandyti rasti abiems pusės priimtinus variantus, o ne sutikti su siūlymais ir tikėtis, kad tai kažkaip tik ir liks sutartyje, nesiaktualizuos arba po to išsiaiškinsime.

Galėčiau vardinti ir vardinti toliau realius, iš tiesų mano gyvenime vykusius tiek netiesioginio, tiek tiesioginio savo poreikių tenkinimo pavyzdžius. Aš vis dar tame mokausi.

O kaip su tuo susijusi mąstymo partnerystė? Ji prisideda, prima, prie savo poreikių supratimo ir mokymosi juos komunikuoti kiek įmanoma tiksliau. Antra, savo giluminių poreikių supratimas leidžia suprasti kitą ir jo komunikaciją.

Visa tai yra būtina ir tikriausiai pakankama sąlyga norint tiesiogiai tenkinti savo poreikius.

O be to man labai sunku įsivaizduoti kokybišką gyvenimą.
Gal ir klystu.