Man faina, kad net ir savaime vis brandėju (šypsausi). Apie tai ir rašau šiandien.

Monika Šliupienė, ACC: „Netrukus užbaigsiu antrą universitetinių psichologijos studijų kursą. Ir noriu trumpai papasakoti apie vieną iš mano kartu su grupe atliktą Raidos psichologijos 2/2 kurso tyrimą.

Prieš tai dar noriu priminti, kad raida trunka visą gyvenimą, o kaip atskiros raidos stadijos yra išskiriamos ir mirtis bei mirimas. Mirtis laikomas tam tikru raidos uždaviniu. Ir mes jį studijuojame bei analizuojame.

Mūsų užduotis buvo atlikti 6 interviu su brandaus amžiaus žmonėmis, remiantis legacy project pagrindu.

Akademines išvadas mes dar gvildename kartu su grupe rašto darbe. O dabar noriu pasidalinti, kas man labiausiai rezonavo iš taip vadinamų gyvenimo apžvalgos (life review) interviu.

Beje, gyvenimo apžvalga yra R. Butlet apibrėžtas būdas, kaip vyresnio amžiaus žmonės gali pasiekti susitaikymą ir vientisumą. Tai tikslingos praeities refleksijos procesas, kai į sąmone iškeliami praeities potyriai ir konfliktai, taip juos integruojant ir priimant nugyventą gyvenimą.

Žinoma, mūsų tyrimo tikslas ne tas. Tikslas, be kita ko, mums (nors jau nebe tokiems jauniems, podiplominių studijų studentams) mokytis iš brandžių žmonių, jų nueito kelio bei išgrynintos patirties.

Taigi kas mane labiausiai palietė iš mano atliktų interviu (necituoju, padariau savas galimai ne visiškai tikslias interpretacijas):

– laimingiausios trys gyvenimo dienos dažniausiai įvardinamos, kaip vaikų gimimai arba kitos akimirkos, glaudžiai susijusios su šeima. Ir, regis, mokslinė išvada ir yra ta, kad bėgant laikui mes nebenorime plėsti savo pažinčių rato, mes norime gilesnio, dažnesnio santykio su esamu;
– akcentuojamas nusiraminimas, neskubėjimas ir gebėjimas džiaugtis šia akimirka ir tuo, kas turima, daug dėkingumo;
– atėjęs supratimas, kad, kitaip nei iki tol tikėta, visgi daug kas nuo manęs nepriklauso ir daug ką išmintingiau priimti taip, kaip yra, atsirado daug didesnis supratingumas, nesipriešinimas;
– pagrindinės vertybės, regis, laisvė, sveikata, šeima;
– labai pasikeitė požiūris į materialias vertybes. Daug svarbiau tapo tai, kas amžina ir išlieka, pavyzdžiui, artimi santykiai;
– kai kurie dalykai išsirutuliuoja savaime, nereikia tiek daug stengtis, daug didesnis pasitikėjimas;
– labai svarbus sąžiningumas su savimi, jei priešingai, gali kirsti per sveikatą;
– nebe tiek, kiek ankščiau rūpi, ką galvoja kiti, nes jau žinoma, kas esama;
– labai svarbu išmokti mylėti tai, kas esi, o ne tai, ką nuveikei.

Ir mano pagrindinis klausimas #dirbantiemssuSAVIMI, kaip galėtume tai po truputį kultivuoti jau dabar, jei to ir mokomasi gyvenimo eigoje?

Tiesa, dar galbūt norėčiau pasidalinti ir konkretesniais dalykais iš mano atliktų tyrimo pokalbių, jie mane asmeniškai labai praturtino, bet negaliu, neturiu tam sutikimo. Esu labai labai dėkinga dalyvavusiems. Ir aš darkart pasitvirtinau sau, kad jaučiu kažkokią trauką ryšiui su vyresniais žmonėmis.

Ir pačiai pabaigai mano mintis, kad galbūt branda (žydėjimas) ne visada sutampa su tuo, kas matosi išoriškai?”