#dienoraščiomintys

Pirmą kelionės į Kroatiją dieną – skrydis, pervažiavimai, įsikūrimas į laikinus atostogų namus.

Antrą kelionės dieną mes su šeima jau važiuojame šio to apžiūrėti – be kita ko lankėme Nin mieste esančią mažiausią pasaulyje katedrą, kuri ir yra nuotraukoje, po to daug maudėmės.

Toliau kasdien keliavome po tikrai wow įspūdžius keliančius lankytinus objektus (Krka, Paklenicos nacionalinius parkus, Zrmanjos kanjoną, Zadaro, Šibeniko miestus bei kt.), o jau gerokai po pietų lepindavomės vis skirtinguose paplūdimiuose. Ir kartu stebėjau, kas vyksta su manimi.

Trečią kelionės dieną man pradėjo skaudėti nugarą. Nieko ypatingo kelionėje neveikiau, tiesiog, manau, atsipalaidavo sukauptos iš anksčiau įtampos. Dirbu nuolat sėdimą darbą.

Ketvirtą kelionės dieną aš buvau irzlesnė, piktesnė, daug kam jautresnė. Atsilaisvino, matyt, ir prislopintos neigiamos emocijos.

Penktą kelionės dieną jau pajaučiau tikrą laimę keliauti.

Šeštą jaučiausi vėl pavargusi – šįkart jau nuo keliavimo (šypsausi).

Septintą pirkome lauktuves, dar vaikštinėjome, kur mums labiausiai patiko ir vakarop vykome skrydžiui namo. Jaučiausi jų pasiilgusi.

Ką tuo noriu pasakyti? Gyvenime, kaip tikriausiai ir atostogose, malonūs, mieli dalykai maišosi su trikdančiais ir nemaloniais.

Klausimas, kaip likti stebėtoju ir priimti tai, kas vyksta su žinojimu, kad kai kurie dalykai kinta ir be mūsų pastangų? Skausmas, irzlumas, piktumas praėjo. Kaip ir laimė bei pati kelionė.

Taip pat klausimas, kaip nesipriešinti? Kaip pasiduoti? Ne ta įprastine „pralaimėjimo” prasme, o ta, kai atsiduodame tam, kas vyksta?

Anksčiau aš norėdavau išsaugoti laimę ilgiau, norėdavau vis sukurti kažką, kad pozityvios akimirkos tęstųsi ilgiau, priešindavausi dalykams, kurie man nepatiko (ir, kita vertus, tai taip natūralu). Dabar vis dažniau lieku stebėtoja.

Ir šiuo tekstu dar noriu priminti, kad kūnas atsipalaiduoja tada, kai pagaliau nustojame bėgti, skubėti, o ne tada, kai „privalome“ pailsėti.