#dienoraščiomintys

Šiandien mamos gimimo diena. Nubudusi ryte giliai viduje pajaučiau, kad nors ir nesuplanuota, į kapines važiuosiu.

Kaip ir dažniausiai, važiuojant iki Kauno, man srūva skruostais ašaros. Man vis dar ne taip jauku verkti prie kitų žmonių, vienai – daug paprasčiau.

Dar pasileidžiu muzikos, kurios klausydamasi galiu iškriokti dar labiau jausmus provokuojantį tekstą, pvz., Aš tavęs skaudžiai ilgiuos / To laikas negydo / Ar galiu tau padainuot / Namo kad sugrįžtum?

Tuomet jau už Kauno viduje palengvėja, tarsi kažkoks gaivalas išeina pradarius stiklainį (šypsausi).

Perkant gėles, suprantu, ko iš tikrųjų atvažiavau šiandien į Kelmę. Labiausiai noriu gauti mamos palaiminimą. Aš noriu, kad mama mane palaimintų man tęsiant tai, ką pradėjau, kad kažkaip savu būdu padėtų, kai bus sunku. Ir, aišku, noriu mamai padėkoti už daug dalykų, tarp jų, žinoma, – už mano gyvenimą. Didele dalimi esu tokia, kokia esu, dėl jos.

Gal ir nėra gyvenimo po mirties, tačiau po mirties vis dar yra ryšys. Po mirties vis dar yra meilė, kurią jaučiu.

Kodėl tuo dalinuosi? Nes mes visi kažko netenkame. Ir, nuoširdžiai viliuos, su laiku rasime savų, gal kartais ir kiek keistokų būdų, kaip užpildyti tas kiaurymes.

Tiesa, pridursiu ir tai, kad mamos nebegedžiu, aš ją taip prisimenu. Kartais su ašaromis, kartais su džiaugsmu.