Sapnus prisimenu gana retai. O kai prisimenu, jie būna tokie ryškūs ir ilgainiui paaiškėja – man svarbiai iškalbingi.

Neseniai sapnavau, kaip mano dešinė krūtis perverta trimis virbalais.

Hmm… apie ką tai man dabar? – klausinėju kaip ir kaskart savęs kelias dienas po sapnuoto sapno.

Kaip tik esu užsiregistravusi krūtinės ekoskopijai (tikrinuosi kasmet, nes mama sirgo krūties vėžiu), gal reiktų skubiau? Na, bet ką čia skubiau, svarbiausia juk, kad jau turiu registraciją.

Tada pradėjau galvoti apie tai, kodėl virbalai trys. Prisiminiau dviejų vaikų žindymo patirtis. Gal trečias?

Ir visa tai atrodė, kaip kognityviniai išmąstymai, nors prieš juos aš tikrai neturiu nieko prieš. Visgi emociškai nelabai paliečia…

Kol ateina dar viena mintis.

Minėtas sapnas gal man yra apie mano gilų įsitikinimą – aš turiu kentėti (bene šviesos greičiu mano mintyse prasisuka įvairios įvairiausios mano patirtos gyvenimiškos situacijos). Na, ir sapne toks kančios pojūtis. Tuo pačiu aš net gąsdinančiai nejautriai, per ramiai žvelgiu į aukščiau aprašytą šiaip gana sukrečiantį savo kūno vaizdą.

Tuomet kūnu perbėga jausmai – toks jau mano man atpažįstamas rezonansas.

Iškvepiu kiek. Regis, įsivardinau gilų ir mane, matyt, ilgai valdžiusį įsitikinimą (tiksliai tą padarius jis jau kažkiek paleidžia savo galią). Tada m i n t y s e ištraukiu tuos virbalus sau iš kūno, pasirūpinu žaizdomis, aptvarstau ir tyliai pasakau sau švelniai ir kartu ne per daug pozityviai: „Monika, tau nebūtina kentėti. O jei ir susižeisi ar būsi sužeista, jei skaudės, juk pasirūpinsiu tuo skausmu ir savimi geriausiai, kaip tuomet sugebėsiu”.

Dar kartą ir jau su palengvėjimu iškvepiu. Taip pat jaučiu, kad kažkas viduje nežymiai pasislinko, o aš jau šiek tiek kitokia nei dešimt minučių atgal.

Kodėl tai rašau?
Pirma, kviečiu ir jau ne pirmą kartą kreipti dėmesį į sapnus, jie irgi mūsų psichikos dalis. Sesijose kartais irgi kalbame apie klientų sapnus, įžvalgų bene visada būna.

Antra, gal ne tik aš turiu tokį įsitikinimą? Gal man besidalinant ir jūs suprasite, kad jums nebūtina kentėti, o jei jau skauda – svarbu nelikti, kaip aš sapne, abejingiems savo skausmui ir juo bei savimi pasirūpinti.

Ir, trečia, norėčiau, tik dar nežinau nei kaip, nei kada vesti darbo (nors gal labiau tiktų dėmesingo buvimo) su sapnais grupę. Ir, pagalvojau, kad gal galėčiau šiuo postu suprasti, ar būtų poreikis tam. Būčiau dėkinga, jei kažkokia forma duotumėte žinoti, ar jums tai yra aktualu.