#dienoraščiomintys
Ar esate pirmadienį jautęsi darbe (ne apie vietą) prasčiau nei penktadienį?

Atsipalaidavimas dažniausiai neateina iš karto. Toli gražu ne visada man išeina penktadienį atsipalaiduoti, o pirmadienį vėl būti produktyviai ir kūrybiškai. Nėra tokio mygtuko, kad ir kaip to norėčiau.

Turėjau labai intensyvų laiką. Darbai, studijos bei visa kita (pvz. automobilio padangos, buhalterija prieš pajamų deklaravimą – nesididžiuoju tuo, ją tvarkausi pati).

Veikiau iš inercijos. Ta pati inercija jau penktadienio vakarą nešė mane ir į jogą, rašiau dienoraštį, išsimiegojau, meditavau, tada keliavau aplankyti savo močiutės, tetų. Įprastai šie dalykai mane atpalaiduoja, vadinasi, TURĖTŲ ir dabar (šypsausi). Sekmadienis jau buvo lėtesnis, tačiau vis dar inertiškas.

Taip, mintyse galvojau, kad aš jau ilsiuosi ir esu atsipalaidavusi, bet kūne atsipalaidavimą realiai pajaučiau tik jau pasibaigus savaitgaliui, pirmadienį po pietų: nusileido pečiai, sulėtėjo tempas, giliai atsikvėpiau. Dar tą, aną, tada susirašiau darbus, kuriuos svarbu atlikti ir atsitraukiau maždaug parai daryti nieko (arba tik to, ko norėsis tuo kiekvienu momentu). Yra laikas sukaupti resursus.

Gali būti, kad ir rytoj nebūsiu pačios geriausios savo resursinės būsenos. Po atsipalaidavimo irgi yra inercija ir grįžti į darbus vėl reikia tam tikro laiko. Ir tokio mygtuko nėra, deja.

Džiaugiuosi, kad dabar mano pauzės, mano laikas, skirtas kokybiškam buvimui (ne vien darymui), yra gan cikliškas, pakankamai dažnas, ne kaip ankščiau. …nes po daug metų, atsiprašant, drožimo savęs, reikia daug metų savęs atstatymui. Iš patirties žinau, kad ilgu laikotarpiu neapsimoka taip. O sustoti bent man – savotiškas menas (susigėdus).

Linkėjimai iš nuostabaus jau pavasarėjančio miško.

Šuo mano Draugės (taip gera, šypsausi).