Mano mama sirgo onkologine liga.

Kas kažką panašaus išgyveno, žino, kad tai net dvi trauminės patirtys vienu metu: viena yra netektis, kita yra matyti, kaip mylimas, dar visi jaunas žmogus praranda jėgas ir savo gyvenimą Tavo akyse, bet ne apie tai noriu papasakoti.

Paskutinį savo gyvenimo pusmetį ji – mano mylima mama – turėjo tikslų. Be kita ko, ir tikslą būti pakrikštyta, priimti pirmąją komuniją ir sutvirtinimo sakramentą (jos kūdikystės ir paauglystės metu to nebuvo galima padaryti dėl tuometinės valstybinės santvarkos).

Pamenu, su visa pagarba ją palaikiau. Nors kai ji dalindavosi apie tai su manimi, man iš šono matant šio tikslo beprasmiškumą, ašaros tarsi bėgdavo į mano vidų. Ir vis dėl to, jai tai suteikė labai daug džiaugsmo, vilties ir prasmės. Ji buvo tokia laiminga dalindamasi apie tai, kaip jai sekasi, kas vyksta ir po to, kai šį savo tikslą pasiekė. Džiaugiausi kartu ir aš.

Tada tikrausiai, kaip niekada ankščiau, supratau, kiek yra svarbus tikslas. Ne tikslas dėl tikslo, jokiu būdu, o tas tikslas, kuris asmeniškai be galo be krašto rūpi ir yra reikšmingas Tau pačiam. Tą kartą suvokiau, kiek daug priklauso nuo mūsų, mes galime rinktis, ką patirti net ir tokiomis aplinkybėmis.

O ir mano profesinės kompetencijos (ICF standartai) įpareigoja klausinėti arba tyrinėti, kas klientui yra svarbu arba prasminga tame, ką jis nori pasiekti mūsų sesijos metu.

Nenuostabu, kodėl šalia (arba net kartais vietoje) noras pasiekti aukštesnę poziciją karjeroje virsta kažkur užgrūsta svajone, pavyzdžiui, turėti vaiką ar mokytis dainuoti. Arba noras būti sėkmingesniu pakeičia norą būti ramesniu. Galėčiau pateikti daugybę pavyzdžių ir visus juos jungia tai, jog tie dalykai ypatingai rekšmingi mano pašnekovams ir kiekvienas kiekvienam skirtingai.

Tais pažinimo momentais ir man kūnas sudreba, nes kuo tikresnis noras, tuo tikresnis džiaugsmas, keičiasi mūsų būsena, daug kas keičiasi išties.