#dienoraščiomintys
Įdomių funkcijų atlieka mano ofise esantis meditacijos kilimėlis: ir pamedituoti, ir nusiovus batus, patogiai įsitaisius padirbėti, ir snustelti (power nap) galima, ir va – desertinė (šypsausi).

Ir minčių čia įvairių man kyla apie save.

Nežinau, ar esu tą rašiusi, bet kartais jaučiuosi nevykėle.

Priimu šį pojūtį, leidžiu jam pasisvečiuoti. Dabar žinau, kad šis pojūtis nėra racionalus, tačiau jei yra – yra. Iš kitos pusės, kažkur tikrai esu nevykėlė, o kažkur tikrai esu „vykėlė”.

Iš kur kyla ši jausena (sutiksite, ne pati maloniausia)?

Iš iki daug metų neįsisąmoninto mano įsitikinimo, kad aš esu lūzerė. Ir tada visaip kaip racionalizuodama (gynybos mechanizmas) bandydavau to pati nesuprasdama įrodyti, kad tokia nesu.

Kaip manote, kodėl tiek daug mokiausi ir tiek daug stengiausi? Vaikiausi to ar ano, nes kažkur giliai tikėjau, kad pasiekus kažką, nebebus to šlykštaus, šio įsitikinimo sukelto jausmo pojūčiuose. O jis vis mane lydėjo, kad ir ką bepasiekčiau, kad ir ką besukurčiau, kad ir kokia tapčiau.

Maža to, kol aš neįsisąmoninau šio savo įsitikinimo, aš vis kažko svarbaus sau netekdavau (to lose), vėl ir vėl. Ir tai tik dar labiau patvirtindamo mano įsitikinimą, kad aš esu lūzerė.

Nežinau, kada būtent aš pasidariau tokią išvadą.

Mūsų raidos psichologijos dėstytoja minėjo, kad net metų amžiaus vaikai darosi pasąmoningas ŽIAURIAS išvadas apie save.

Džiaugiuosi, kad turėjau drąsos į tai pažvelgti ir tai išverkti (labai sunku keisti įsitikinimus, vyksta didelė turbulencija).

Taip pat džiaugiuosi, kad šis įsitikinimas jau, tikiuosi, tiek nebevaldo mano pasirinkimų ir sprendimų. O kad kartais dar vis aplanko šlykštoka, dažniausiai nuovargio išprovokuota jausena mano pojūčius, aš nesijaudinu – pabus ir išeis. Ir kaip kitaip? Jei net kelis dešimtmečius su tuo gyvenau, kaip gali būti kitaip pastaruosius kelis metus? Užtruka, kol kūnas atpranta jaustis vienaip ar kitaip.

Kodėl apie tai rašau?

Nes vakar ir užvakar mokymuose „Coaching Essentials” ir dirbome su įsitikinimais. Betreneriaudama, bepadėdama mokytis kitiems, prisiminiau dar kartą ir savo kelią.

Nenoriu šiuo postu verkšlenti, nenoriu gailesčio, užuojautos.

Be to, nesakykite žmogui, kad Tu nesi lūzeris, o esi, pavyzdžiui, nuostabus. Nes… jei jis jaučiasi kitaip, iš dalies neišgirs Jūsų ir psichologinis tarpusavio atstumas tik padidės. Gal kaip tik geriau atspindėkite višiškai neutraliu ir kartu supratingu balsu: „kartais jautiesi kaip lūzeris” ir pobūkite su tuo kartu… kalbančioje tyloje.

Noriu įvardinti įsitikinimą garsiai, nes vien įvardinimas kažką keičia. Tikiu, kad aš su šiuo įsitikinimu negyvenu viena. Ir man nuoširdžiai rūpi, kad kitose kartose jis būtų kiek mažiau gajus.

Taip, įsitikinimus mes perduodame iš kartos į kartą. Štai kodėl šeimų istorijos linkusios vos ne identiškai pasikartoti. Galite tai vadinti karma (šypsausi).