Vakar į kitų soc. tinklų story įdėjau šią gana seną foto ir parašiau, kad aš laiminga šiuo gyvenimo etapu. Ir, žinoma, be galo dėkinga.

Ir tuomet mane užplūdo daug minčių:

– man nebūdinga taip rašyti ar tą sakyti buvo pastaruosius 6 metus. Dažniau vis išreikšdavau kitokio pobūdžio emocijas, nes jas ir jausdavau. Žinau, kad kai bandau atrodyti kažkaip kitaip nei jaučiuosi iš tiesų, man viduje labai vieniša. Įprastai žmonės reaguoja į tai, ką jiems rodau – pasirinkau save, tuo pačiu ir tikresnį tarpusavio ryšį (kažkas, aišku, atsiribojo);

– nuo momento, kai daryta ši foto, ir praėjo apie 6 metus, net cheminis šukavimas nuaugo (šypsausi). Ir ta moteris, žvelgianti iš foto į jus, net neįsivaizdavo, kas vyks jos ateityje ir kokioje gyvenimo centrifugoje teks prasisukti. Tuomet ji galvojo, kad netikėta 55 metų tėčio mirtis pažadins ją kitokiam gyvenimui. O prasidėjo virtinė, regis, nesibaigiančių įvykių: mirė mama, nusižudė brolis, jos pačios šeimą drebino didžiulė krizė. Ir karjeroje tik tik apčiuopus savo kiek autentiškesnio gyvenimo pulsą ir supratus, kad labiausiai gyva ši moteris jaučiasi po vadinamųjų 1on1 susitikimų su komanda ir ypač tuomet, kai nukrypstama kiek į lankas nuo profesinių santykių (tai buvo konsultavimo užuomazgos), tarsi nesisekė. Arba kažkaip dėliojosi sunkiai, tarsi su pasipriešinimu, tarsi kiekviename žingsnyje – kliūtis, tiek ir taip mažai palaikančių aplinkybių, o pastangos, regis, beribės.

Pamenu tą vakarą, kuomet kiek paklaikusi iš nežinojimo ką daryti, bejėgiška ir beviltiška pasiėmiau išsinešimui sushi, macarons’ų ir atsitiktinai užsukau į knygyną, kur mane susirado E. Eger knyga „Pasirinkimas”. Ją skaičiau pusę nakties ir buvau totaliai pasidavusi: Dieve (kreipiausi į kažką, ko nesuprantu), aš nežinau, kaip gyventi, ką daryti, kur eiti, aš nebegaliu… Skaitant tą knygą man ir toptelėjo mintis apie psichologijos mokslus. Toliau tikriausiai daugiau mažiau žinote, kas vyko: rytoj, penktadienį, laikysiu paskutinį psichologijos bakalauro studijų egzaminą. Kelias tęsiasi, dar daug ko noriu išmokti, tačiau dabar jaučiu, kad esu palaikoma, dalykai, žmonės mane susiranda, įvyksta daug mažų stebuklų: iš pradžių neįstoju į studijas, nes ta įžvalga mane pasiekė jau praėjus pirmam stojimo turui, tačiau mane pakviečia studijuoti dar tais pačiais metais, nes kažkas atsisakė, studijų metu užskaito daugybę dalykų iš mano ankstesnių studijų, net ir finansai studijoms susidėlioja man ne visai suprantama seka. O dabar, išėjus iš samdomo darbo, ir klientai mane, dar pilnai nebaigusią studijų (praktiką nuolat supervizuoju), susiranda, žmonės rekomenduoja, pasitiki.

Visa tai rašau, nes ilgą laiką man savo keliu buvo sunku liudyti viltį bei tikėjimą. Aš tik ėjau, ėjau, ėjau ir, velnias, nežinojau, ar kažkur nueisiu, ar bent kažkas pavyks. O dabar nuoširdžiai tai patiriu.

Ir noriu, kad žinutė apie kiekvieno savą kelią (panašiai kaip iš gilės gali išaugti tik ąžuolas) sklistų. Ir, jei reiks, ‘I stand for this’.