Beprotiškai (šis žodis tinka) intensyvus buvo mano lapkričio mėnuo. Ir persikelta į naujus namus, ir vaikai dvi savaites atostogavo, dar psichologijos studijų sesija su 6 laboratoriniais darbais (be kita ko, kankinome virtualų peliuką Sniffy) ir 4 auditoriniais pristatymais.
Dar ir dirbau: sesijos, trenerės rolė, kt. Jei nedirbu, aš – neuždirbu, todėl mėnesiui laiko neėmiau atostogų mokslams. Be to, turiu įsipareigojimų kontrahentams. Sukausi taip, kaip išmaniau. Va, dėl ko lapkritį tiek mažai laikų buvo sesijoms mano kalendoriuje, jos dažnai ir vyko paskaitų metu (kiek gaila). Buvo ir kūno įtampų-skausmo, ir klausimų kilo iš serijos „kam man to reikia”, ir baimių, nenoro mokėti tokio intensyvaus gyvenimo kainų (ar verta?). Ir vėl, kaip kažkada, sugebu tiek apsikrauti, kad po to nuo to pačiai negerai? Atpažįstate save? Būna?
Buvo ir gražių momentų, žinoma. Pavyzdžiui, seminarai, pratybos mano mylimo miesto Vilniaus senamiesčio širdyje, mmm… Dar tie nepaviršutiniški pokalbiai su brandžiais bendrakursiais – visi jau turi bent vieną aukštąjį išsilavinimą ir yra matę gyvenimo. Arba supratimas, kiek dar daug yra ko man nepažinta ir nesuprata apie žmogų. Ir vis taip įdomu.
Nors dabar ne apie tai. Noriu pasidalinti, kad universiteto bendruomenėje (studentai + dėstytojai) karts nuo karto vis pasigirsta kažkas apie koučingą. Dažniausiai kiek su neigiamais atspalviais. Nepaisant to, kad aš studijuoju psichologiją, vis tiek atrodau su kiek, švelniai tariant, neaiškia profesija. Dar ir pykčio šalia yra, juk mes (suprask, psichologai) tiek daug mokomės, o čia jie (suprask koučeriai) dirba mūsų darbą. Taip, sutinku, psichologai mokosi nors ir ne daugiau už teisininkus (mano išsilavinimas), bet pakankamai daug. Kokybiškas paslaugas teikiantys koučingo specialistai irgi mokosi daug. Žinoma, dar būtų visai pravartu susitarti, ką kiekvienas iš mūsų vadina mokymusi.
Niekada negalėjau adekvačiai vertinti psichologo profesijos, nes taip arti, kaip dabar, niekada nebuvau, pagrįstai galėjau kalbėti tik apie koučingą. Nors, tiesa, patyriminį skirtumą jutau, kaip sakoma, savo kailiu. Žinoma, jis irgi ribotas, nes esu lankiusis tik pas du psichologus/psichoterapeutus. O ir jų yra visokių, irgi svarbu atsirinkti.
Kas man aiškėja dabar apie koučingo ir psichologijos santykį?
Pirma, skirtumai tarp koučingo specialistų ir psichologų yra iš tiesų daug mažesni nei iki šiol maniau (ar buvau mokoma). Pavyzdžiui, koučingas labiau orientuotas į ateitį ir tikslus, o psichoterapija į praeitį. Taip, bet psichologijos mokslo vienas iš korifėjų A. Adleris dar gana seniai ir kėlė panašias mintis apie siekio svarbą mūsų gyvenime, sakydamas, kad apskritai žmogaus raidos variklis – tikslas. Arba kad koučinge nedirbama su perkėlimais (aš niekada neužimsiu, tarkime, mamos rolės tam, kad suteikčiau klientui to, ko jis galbūt negavo vaikystėje), pasirodo, tik vienas specifinis psichologijos metodas tą daro. Dar vienas pavyzdys galėtų būti apie tai, kad koučinge turime lygiavertų santykį su klientu, pasirodo, ir psichologiniame konsultavime ar psichoterapijoje jis irgi turėtų toks būti, na, bent teoriškai. Nors man tai nepatirta. Na, su psichologu/psichoterapeutu visada jausdavausi kitaip – kaip su geriau žinančiu, valdančiu ir kreipiančiu pokalbį viena ar kita linkme. Koučingo procese klientas renkasi darbotvarkę, nes daroma prielaida, kad jis geriausiai ir žino, kas jam yra svarbiausia.
Antra, susimąsčiau (mano įžvalga), kad gal tikrai koučingas yra gerai gerai sukomercinta veikla, tačiau savo esme labai visgi primena psichologo darbą. Tiesa, yra ir aiškių ribų, kada koučingo specialistas negali dirbti (depresija, valgymo sutrikimai, priklausomybės ir pan.) ir turi daryti nukreipimus pas psichologus/psichoterapeutus.
Be to, universitete esu girdėjusi ir nepasitenkinimą tais, kurie neturi psichologinio išsilavinimo (magistro) ir baigę atitinkamą mokyklą daug metų dirba psichoterapinį darbą. Čia tokia amžina dilema – žinios ar praktika? Manau, svarbūs abu. Liko tik susimąstymas, iš kur tiek nepasitenkinimo, pabrėžiu, būtent psichologijos studijų universitetinėje bendruomenėje?
Kita vertus, ar tai ką mokausi universitete galiu pritaikyti konsultacijoms? Dažnu atveju, atsakymas yra neigiamas. Vis dar, atvirai, daugiau išmokstu apie tai, kaip žmogus auga ir vystosi iš savo nueito kelio ir iš artimo matymo, kaip tą daro kiti, bei nuolatinio to apmąstymo, refleksijų apie tai.
Ir nežinau, kodėl yra ta priešprieša tarp koučingo specialistų ir psichologų. Garsiai svarstau, kaip abiems jiems rasti vietą po saule ir susitelkti prie panašaus kilnaus tikslo – padėti žmonėms jų kelyje.
Atleiskite man už kiek padrikas mintis. Mano tekstas šiuo metu atspindi mano būseną – kiek sutrikusi. Ir esu, kaip galite įžvelgti, įvairių svarstymų procese. Taip ir augu, keičiuosi, tobulėju. Tikiu, ateityje mano samprotavimai dar keisis. Ir laimei, kad taip bus.
Beje, dabar labai madinga skirtyti: „rašo apie save“ arba „rašo apie kitus“ (suprask, kuria vertę – skamba, kaip labai daug svorio). Galvojau apie tai. Ir, vadinkite mane šiek tiek maištininke (ar kuo kitu), aš nesiliausiu rašyti ir apie save, nes tai yra bene tikriausia ir nuoširdžiausia, kuo galiu pasidalinti. Ir čia prieš akis iškyla klinikinio psichologo dr. Franko Tallio mintis, kad „kai būname atsargūs ir nenuoširdūs, mūsų santykiai skursta, o skurdūs santykiai daro mus nelaimingus ir padidina tikimybę susirgti“. Man tai galioja ir socialinėje erdvėje. Ar kitiems rezonuoja, naudinga, svarbu, nežinau, tai jau nepriklauso nuo manęs.
Tikslingesnias žinutes #dirbantiemssuSAVIMI ir #dirbantiemssuKOMANDA įprastai palieku MĄSTYMO PARTNERYSTĖ paskyroje, o asmenine patirtimi dalinuosi čia su grotažyme #dienoraščiomintys.
