Koks buvo mano kelias į psichologo profesiją? Ilgas, vis dar besitęsiantis.
Ir tai nebuvo mano svajonė.
Pamenu, dvyliktoje klasėje svarsčiau, kur man save padėti? Ką galėčiau studijuoti, kai man taip patinka matematika, nors sustiprintu lygiu nepasirinkau mokytis biologijos, chemijos, fizikos?
Man dar labai patiko istorija.
Nelabai daug buvo tokių specialybių, kurių didžiąją dalį stojamojo balo sudarytų matematika ir istorija.
Įdomu tai, kad įstojau ten, kur mokėsi mano mama – į VU ekonomiką (tada lyg vadinosi kitaip – prekybos ekonomika). Tiesa, tais metais į šias studijas konkursas buvo rekordinis ir man pavyko įstoti tik antru numeriu nurodytas ekonomikos vakarines studijas. Studijų metais dienomis dirbau padavėja Savanorių pr. esančiame PJazz (interjeras tarsi lėktuvas, gal pamenate?). Mokslai sekėsi gerai, irgi patiko aukštoji matematika.
Baigus pirmą ekonomikos kursą mano vyresnis brolis atsitiktinai man leptelėjo: ką tu čia dirbi tokius darbus, geriau eik dar kur studijuoti.
Aš išgirdau. Ir tyliai niekam nieko nesakiusi užpildžiau stojimo dokumentus su vienu pasirinkimu – VU teisės studijų programa. Įstojau gan aukštu numeriu į valstybės finansuojamą vietą. Baigti sau šių studijų nepažadėjau. Atrodė, kad ekonomika mano širdžiai bus mielesnė. Galvojau tik pagyvensiu bendrabutyje, turėsiu tikrą studentišką gyvenimą. Ilgainiui supratau, kad čia stojau todėl, kad mano tėtis buvo advokatas. Advokatas buvo ir mano senelis, o mano teta – teisėja.
Metai bėgo. Baigiau abejas studijas sinchroniškai: paskaitos-seminarai dienomis, paskaitos-seminarai vakarais. Kartais sesijos metu laikydavau ir dvyliką egzaminų (sunkiai dabar suvokiu kaip, nes kartu ir buvau labai bendraujanti, mokėjau linksmintis). Po studijų įsidarbinau advokatų kontoroje, vėliau pasukau į verslą…
O dar vėliau, o jergutėliau, kaip baisu buvo pripažinti, kad stodama į ekonomiką aš tenkinau net ir akivaizdžiai neišreikštus mamos lūkesčius, o stodama į teisę – tėčio.
Tik praėjus gan daug metų po studijų baigimo, susimąsčiau, o ko noriu aš?
Tada ir prisiminiau, kad vienintelio dalyko, kurio iš ekonomikos studijų neužsiskaičiau teisės fakultete buvo psichologija, man buvo įdomu ir šį kursą aš norėjau kartoti. Tada taip pat pagalvojau: va kam yra reikalingi socialiniai mokslai plius matematika. Žinoma, dar daug ko vyko lygiagrečiai mano gyvenime, kas vienaip ar kitaip vis ir vis kreipė mane link psichologijos.
Galiausiai gana spontaniškai ir vėl tyliai, niekam nieko nesakiusi priėmiau sprendimą studijuoti VU psichologiją. Ir, deja, tais metais jau buvo likusi tik galimybė dalyvauti papildomame stojimo ture likusioms vos kelioms vietoms užpildyti. Ir aš neįstojau.
Bet Dievas kaip ir visuomet prideda savo ranką reikšmingiausias man momentais – aš sulaukiau skambučio su pasiūlymu studijuoti dar šiemet, nes esu pirma už brūkšnio, o kažkas nepasirašė studijų sutarties.
Dabar esu trečiame universitetinių psichologijos studijų kurse (lygiagrečiai dirbu savo mėgstamą darbą). Tikrai ne viskas patinka studijose, tačiau dabar žinau, kad tą darau dėl savęs (manau, kartu jau ir kitiems pasitarnauja). Ir vėl baigti sau šių studijų nepažadėjau (šypsausi).
Ir, tiesa, tik dabar supratau, kodėl reikėjo, velniai griebtų, tų dviejų diplomų prieš tai – be to, kad išmokau greitai mokytis, labai užsigrūdinau, tai buvo svarbu ir tam, kad dabartinėse studijose daugelį ne grynų specialybinių dalykų plius statistiką, psichologijos įvadą, teisės psichologiją galėčiau užsiskaityti ir taip taupyčiau savo laiką ir pinigus (nes tuomet nereikia ir mokėti), kas man ir kelia didžiausius su studijomis susijusius iššūkius.
O kokia šios mano istorijos pagrindinė mintis?
Kiekvienas iš mūsų turime unikalių praeities išgyvenimų užprogramuotas smegenis ir dėl to vertiname skirtingus dalykus. Ryžtingiau ten, kur šiandien esate kviečiami tylaus, gal net šnabždančio, ne visada racionalaus ar iš pirmo žvilgsnio protingai neatrodančio vidinio kvietimo.
Nes mūsų patirtis niekur nedingsta, ji nukeliauja savais kelias. Nes taškai, būkime tikri, susijungs vėliau. Nes, kaip sako vienas pažįstamas – gyvename vieną kartą, bet ne du.
Tuo pačiu rašau padrąsinimą ir sau tolimesnėje savo kelionėje.