#dienoraščiomintys
Prieš maždaug metus laiko spa savaitgalio metu aš savo noru ir visu svoriu atsistojau basomis ant nuotraukoje matomų vinių.
Pastovėjau kurį laiką lyg niekur nieko ir nulipau.
Ir tada man jau stovint su šlepetėmis ant lygaus, malonaus paviršiaus pasidarė nepatogu, norėjosi trypčioti, šokinėti, atrodo, ir labai skaudėjo. Nuraminau save mintimi: „skauda tada, kai jau nebeturėtų skaudėti. Dabar jau atsipalaiduok, Monika.”
Tą ir padariau.
Nors ši patirtis dar ilgai liko mano mintyse.
Ar tai nėra mano elgsenos modelis (pattern)?
Dažnai ir drąsiai dariau nepopuliarius, potencialiai skausmingus sprendimus, pvz., iš teisinės karjeros pasukau į verslą, po to, gana daug pasiekus ten, nuėjau į koučingą, mokymus ir pradėjau universitete studijuoti psichologiją. Kai kurie ir šeimoje priimti sprendimai buvo taip pat labai panašūs į stovėjimą basomis ant vinių.
Ir aš kurį laiką lygiai taip, kaip ir spa savaitgalio metu, lyg niekur nieko ir prastovėdavau ant tų gyvenimo vinių, ant kurių pati ir pasirinkau užlipti. Po to, jau pagrindui po kojomis kiek išsilyginus, susidorodavau su užplūdusia įtampa ir, regis, būdavau laiminga.
Tik dabar jau žinau, kad tokios įtampos kaupiasi manyje ir taip lengvai iš organizmo nepasišalina. Be to, dažnai ne tik paaugina mane, bet ir palieka neigiamus padarinius.
Taip, tikriausiai tai ir yra mano elgsenos modelis. Gal aš ir galiu daug iškęsti bei būti labai stipria. Galiu, matyt, greitai priimti svarbius sprendimus ir veikti bei reikiamu momentu mobilizuoti resursus, o streso sąlygomis išlikti rami ir toliau kurti.
Ir jei atpažįstate save, tikriausiai sutiksite, kaip mums lengva yra kaupti, kol vieną dieną tarsi kitų požiūriu
iš giedro dangaus sakome: viskas, man gana, aš išeinu (vis mokausi laiku bei tiesiogiai atstovauti savo poreikius, reikšti nepasitenkinimą harmoningu aplinkai būdu).
Visgi, kai įsisąmoninau šį savo elgsenos modelį, daug kas keitėsi. Aš pradėjau klausti savęs, kokias kovas verta kovoti, o kokios jos yra visiškai beprasmiškos?
Ar aš galiu pakeisti didžiosios visuomenės dalies neigiamą požiūrį į koučingą ar juolab tokią turėtą patirtį?
Taip, manau.
Ar verta?
Ne, nemanau.
Ar aš galiu 2-3 metus kiek pavargti nuosekliai atliekant ashtanga jogą, kad mano kūnas sustiprėtų ir pajusčiau tikrą šios praktikos galią (man tai įsisenėjusios, įstrigusios energijos paleidimas, gebėjimas jausti savo kūną, mano mobili sporto salė, kad ir kur bebūčiau bei kt.)?
Taip, manau.
Ar verta?
Galvoju, kad taip.
Ar aš galiu leisti, kad su manimi nepagarbiai elgtųsi ar laikytų mane tarsi nematoma (jos neva čia nėra, jai visaip turi tikti) ir tai ignoruoti?
Taip, easy.
Ar verta?
Jokiu būdu ne.
Galėčiau dar tęsti ir tęsti. Bet verčiau palieku jums pamąstymui klausimą, kokias kovas verta kovoti?
Akivaizdu, kad kovos už savo fizinę ir psichinę sveikatą yra prasmingos (esu giliai sukrėsta S. Sidorovo mirties).
O, beje, kuo toliau, tuo labiau man aiškėja, kad visai ne kovos kuria…