Pasiskelbiau garsiai, kad pradėsiu rašyti knygą. Ir, kaip tyčia, savaitė buvo tokia, kad kažką padaryti ties šita idėja visai visai nepavyko.

Na, po darbo vieną vakarą važiavome vaikų pasiimti iš senelių, kitą joginau, du kitus vaikams padėjau susiruošti naujiems mokslo metams. O dar vieną – dirbau darbą po darbo (konsultuoju). Taip pat dar įsikėliau į psichoterapijos centrą jau su savo baldais (vasara konsultavau labiau kaip svečias kelias valandas per savaitę).

Tad nedirbau visai ties knygos rašymu. Ir dar griaužiau dėl to save šiek tiek.

Visgi sprendimas priimtas.

Esu nutarusi, kad vieną pusdienį per savaitę (savaitgalį arba nuo 17 val. po darbo) galiu tam skirti. Tiesiog nueisiu su kompu į kokį CoffeeInn’ą ir bus dedikuotas laikas bei tarsi tikslinga aplinka darbui ties savo būsima knyga.

Gal kitą savaitę tą pavyks padaryti.
Nepaleidžiu idėjos.

Ir tuo pačiu neprievartauju realybės. Stengiuosi dalykus ne priversi įvykti, o leisti jiems įvykti.

Ir vis dar #ieškaukaskartu su manim ir s a v o m i s idėjomis keliauja? Regis, bijau, kad viena greit pasiduosiu. Žinau, kad man reikia kiek išorinio įsipareigojimo, tad ir stengiuosi jį susikurti. Aišku, kiek liūdna, kad, mano matymu, dirbu gerai, studijuoju irgi gerai, namais irgi rūpinuosi, daug padarau dėl kitų, o kai kalba pasisuka apie savo ilgametę svajonę, kartais sakau: ai, gal kada vėliau, dabar netinkamas metas.

Nenoriu, kad tai tęstųsi.
Ir turiu prielaidą, kad ne aš viena tokia (šypsausi).