Atrodo, kad aplinkui dauguma serga arba rūpinasi sergančias.
Ir man gana intensyvus laikas.
Čia kažkada jau ir nuverkiau šiek tiek (kaip gera, kad galiu parašyti tai, kaip iš tikrųjų jaučiuosi).
O antradienį per antąjį online susitikimą su 6 grupe // MĄSTYMO PARTNERYSTĖ: GRUPEI #apieTave 2021 m. spalis – gruodis // viena dalyvė pasidalino, kokią mane prisimena (besijaudinančią, drebančiomis rankomis) ir tai man išgirsti buvo labai svarbu.
Momentais, kai sunku, kažkas stringa, pametu savo kodėl, prisikaupia lyg tokio beviltiškumo, nesuprantu, kodėl tiek stengiuosi, kam, vardan ko ir pan.
O kai girdžiu ilgo laikotarpio giržtamąjį ryšį iš šono, net amą atima: taip, tikrai laikas nepraėjo veltui ir, taip, tikrai buvo verta stengtis, siekti, kurti… nors kartais ir labai sunkiai.
Ir tada suprantu, ko noriu savo ateičiai: taip, noriu ir po dešimt metų gauti grįžtamąjį ryšį, kaip aš augau ir kaip tuo bei tuo, ką dariau, buvau naudinga kietiems.
Man labai patinka viena Seth Godin mintis: „giliai širdyje esu tikras, kad žmonės yra plastiški teigiama prasme: lankstūs ir gebantys augti. Manau, kad beveik viskas sukuriama, o ne tokiu gimstama, ir tai verčia žmones jaustis nepatogiai, nes užkrauna jiems atsakomybę, bet aš nuoširdžiai tuo tikiu.“
Ir aš nuoširdžiai tuo tikiu.
Liudiju tai savimi.
Stebiu tai kituose.
MĄSTYMO PARTNERYSTĖ apie tai?
Iš dalies.
Beje, susitikimus su grupe pradedame nuo pauzės, nuotrauka iš jos.
