#dienoraščiomintys Rimas, kaip dažniausiai mums buvo įprasta jį vadinti, mirė prieš kiek daugiau nei dvi savaites. Kalbu apie prof. Rimantą Kočiūną.
Pamenu, kai apie tai sužinojau, ėjau papietavusi atgal į savo darbo kabinetą. Tą saulėtą dieną pro akinius nuo saulės skruostais nubėgo keletas ašarų.
Po to dar gana ilgai tarp kitų reakcijų bandžiau pajausti, ką gi aš jaučiu, kas kyla manyje. Lyg neturėčiau teisės per daug liūdėti, juk taip sąlyginai mažai jį pažinojau. Man sunku net suvokti, kokį skausmą jaučia jo artimieji, bendražygiai. Ir tuo pačiu darant jogą vis sugrįžta mintys. Jos taip dažniausiai nori būti išrašytos.
Prisimenu, kaip teko mokymų metu stebėti Rimo darbą su „čia ir dabar”. Atrodė, taip paprasta. Toks paprastas sesijos transkriptas būtų užsirašytų popieriuje. Ir kartu tiek jausmo bei gylio tvyrojo ore, akimirkomis net gniaužė kvapą. Rimas mokė, kad psichoterapija nėra technika, tai pirmiausia – susitikimas.
Atsimenu, kaip jis mane, einančią su kavos puodeliu, pakalbino apie tai, kokia nerami tikriausiai yra ta atrankos į studijas psichoterapinė grupė. Dar prisimenu, kaip Rimas po atrankos grupės suteikė man grįžtamąjį ryšį ir taip šiltai pakvietė mane studijuoti HEPI.
Dar prisimenu, kai jis negalėjo mums vesti keturių dienų psichoterapinės grupės, kaip buvo numatyta pagal studijų planą, ir pasakė: „Ne tai, kad aš nenorėčiau, bet grupė sutampa su eilinėmis mano chemoterapijos procedūromis”. Pamenu, kai turėjau atsisakyti dirbti su šizofrenija sergančiu, irgi nejausdama panašiai pasakiau: „Ne tai, kad aš nenorėčiau, o dar negaliu”.
Ir, žinoma, visas psichoterapijos pagrindų kursas, kurį susikonspektavau ranka vos ne pažodžiui, nes kiekvienas sakinys atrodė toks taiklus ir svarbus prisiminti.
Ir dar šių metų sausį gauta atvirutė…
Esu dėkinga, kad nėjau klasikiniu keliu, kur pirma baigiama psichologijos magistrantūra, o po to mokomasi kažkurios krypties psichoterapijos. Džiaugiuosi, kad spėjau pažinti Rimą, pabūti šalia. Ačiū, Rimai, iš visos širdies už tavo gyvenimą.
Yra ir nerimo, ar sugebėsime HEPI tęsti tai, ką kūrė Rimas. Kalbu apie prasmingą būtį, gylį, žmogiškumą, ryšį. Jaučiu ir aš tam tikrą atsakomybę už tai, nes, kad ir labai maža, esu to dalis.
Ir mirtis, man regis, kaip bene didžiausias paleidimas, sakyčiau, net totali laisvė. Nors mirties ir nesirinkčiau pati, ji neatrodo man gąsdinanti, kai gyvenu taip, kaip giliai viduje jaučiu.
